Recenzija. Eugenijus Jovaiša. „Aisčiai. Raida. II knyga: monografija“. (Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla). Galindai: aiškėjančios aisčių istorijos paslaptys

„Šioje knygoje aptariama Didžiosios aisčių migracijos galindiškoji banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikurs Lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis. Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonės savo galindiškąją kultūrą pernešė toli į rytus. Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI a. antrojoje pusėje ir VII a. rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą atnešdami vadinamąjį Lietuvių pilkapių kultūrą. Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trys etnonimo *galind- sankaupos. Jų migracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai, mažai tyrinėti, nors, galima sakyti, nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad prieš Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kurtis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamų prekyviečių. Tokių prekyviečių galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose – priešais romėnų miestus. Per šituos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjas galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjas sudinus mini du kartus. Vieną kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis iki šiol lyg ir nekelia didesnių abejonių. Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra  tokie pat įspūdingi. Galima konstatuoti, kad Chronas tapatintas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavanai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams.“

Knygos viršelyje – segė su raudono emalio inkrustacija (IV a., Rokėnai, Zarasų raj.).

Knygą skaityti galbūt patariama nuo X skyriaus „Aisčių raida, arba Santrauka su išvadomis“ (p. 237–251), kuriame susumuojamas grandiozinis E. Jovaišos atradimas apie galindų hipotezę. I–X a. aisčių pasaulyje vyko globalūs pasikeitimai, iš kurių vienas gana netikėtas ir labai svarbus: pasak E. Jovaišos, rytų baltų pasaulio, kaip anksčiau manyta, slavai neištirpino, kaip tik žymią rytų baltų pasaulio dalį apgyvendino vakarų baltų kultūros atstovais, su kuriais VIII–IX a. susitiko slavai.

Itin estetiškai išleista knyga sudaryta iš dešimties skyrių: „Raudonėnų kapai aisčių etninėje istorijoje“, „Aukštaičiai ir lietuvių kilmės paieškos Rytų Lietuvoje“, „Galindiškoji Didžiosios aisčių migracijos banga“, „Galindų pažinimo šaltiniai: Gintaro kelias“, „Galindų pažinimo šaltiniai: Ptolemėjo „Geografija“, „Galindų pažinimo šaltiniai: vėlyvieji šaltiniai“, „Galindai Europos rytuose ir vakaruose“, „Karalių laikai: Plinkaigalis“, „Galindai ir gotai“, „Aisčių raida, arba Santrauka su išvadomis“.

Alberto Angela knygoje „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“ (Vilnius: Tyto alba, 2013) minėjo: „Gintaro kelias – tai europietiškas Šilko kelio atitikmuo; juo srūva milijonai sestercijų, o tikras raudonas auksas juda romėnų civilizacijos link.“

Laikas, matyt, jau atėjo aiškintis begales paslapčių, slypinčių Baltarusijos, Maskvos, Romos (Vatikano), Berlyno ir kituose archyvuose (jei kas nors į juos įleis). Lietuvių tauta nėra sena, tačiau aisčių istorijos paslapčių – dar begalės.

Lenkiu simbolinę kepurę (nes realiai jos nenešioju) prieš Žmogų, kuris ieško ir randa. Prieš E. Jovaišą, kurio CV galima dar ir darsyk pakartoti, idant nepamirštume, kokių žmonių Lietuvoje turime. E. Jovaiša – archeologas, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, profesorius, daugelį metų tyrinėjantis I–V a. vidurio vakarų baltų / aisčių etninę istoriją, materialųjį ir dvasinį paveldą. Skaitytojams puikiai pažįstamos jo poligrafinės (vėliau – ir elektroninės) knygos „Žvilgsnis į „Aukso amžių“: baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“ (1998), „Lietuva iki Mindaugo“ (1999), „Gimtoji istorija“ (2002), „Atstatykime Lietuvos valdovų rūmus“ (2003), „Įdomioji Lietuvos istorija. Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“ (2004–2007, trilogija), „Lietuva 1009–2009“ (2009), tuomet pasirodė „Aisčiai. Kilmė. I knyga“ (2012) ir jos antroji dalis „Aisčiai. Raida. II knyga“ (2014). „Aisčius“ galima rasti internete adresu www.aisciai.eu arba www.aisčiai.eu.

Šiemet E. Jovaiša žadėjo atidėti trečiosios dalies „Archeologo užrašai“ leidybą ir pereiti tiesiai prie ketvirtosios, kuri turėtų pasirodyti gana greitai. Istorijos trilerių mėgėjų laukia nauji stulbinantys, iš kojų verčiantys atradimai!