Kiauras langas pavirsta stiklu: slidžiu, skaidriu, hermetišku. Nepastebimai į pagalbą skuba šaltis. Nebus balų, lietaus. Balta snaigių ranka piešia juodai baltą peizažą, varveklių ledą, asfaltą. Pamirštu spalvas. Prisimenu greitkelius, vedančius į automobilių pabudimą, signalizaciją, sirenas.
Įkyriai ir tiksliai tiksi laikas. Abejoju ciferblato sėkme. Jau nematau žvaigždžių: jos sudegė be pėdsakų, auštant. Liko tik uždara dienos šviesa ir betikslis žadintuvas. Žinau, sugrįš juoda tamsa – laimė, artima požemio aksomui.
Aliuminio rėmai saugo naktį kitam vidurnakčiui, aštriai sapno geležtei.
Pagaliau atsimerkė lubos. Verta gyventi, nes dar neuždrausta laukti vasaros, palangėse auginti saulėtas pelargonijas ir tyliai džiūti.
(Ne)nurimau...
Vilnius, 2014 m.