Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 23. Mindaugas Briedis (video)

P.S. (nors paprastai rašomas publikacijos pabaigoje): šie klausimai sąmoningai yra anketiniai, t. y. daugmaž vienodai pateikiami visiems muzikantams. Atsakymai, be abejo, yra gerokai skirtingi ir savo turiniu, ir forma, tai ir yra tikrasis teksto (ir muzikos, vaizdo) grožis. Grupės, kurioms tokia klausinėjimo metodika nepatinka (etikos sumetimais jų pavadinimai publikuojami nebus; tiesą sakant, kol kas buvo tik viena tokia grupė), turėtų tiesiog nesinervuoti ir toliau tęsti savo muzikinę kelionę.

Nuorodos:

www.youtube.com/channel/UCASkCBX4I-GHmF1tsRb2MGA (vaizdo klipai)

www.briedismusic.com („Muzika tiems, kurių kaulai pasiilgo šviesos ir šilumos“)

www.facebook.com/briedismusic?fref=ts (nuo 2012 05 06).

Feisbuko paskyroje randame ir oficialią biografiją:

Mindaugas Briedis, greta akademinių dalykų, jau daugiau nei dešimtmetį plėtoja savaip suprastą bardo žanrą, gravituojantį tarp autorinės dainos, folkroko ir alternatyvios akustinės muzikos. Pats kuria muziką, tekstus, groja gitara ir dainuoja. Keliskart dalyvavo tarptautiniame bardų festivalyje „Tai-Aš“, koncertavo įvairioms Vilniaus miesto bendruomenėms. 2009 metais su Lietuvos Kultūros ministerijos parama išleido poezijos knygelę „Ledai Priapui“ (Versus Aureus), 2010 m. lapkritį surengė autorinį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilnius), o 2011 m. gegužį Piano.lt (Vilnius) koncertų salėje su grupe pristatė albumą „Laikas ir maistas“. Tų pačių metų rudenį su pianiste Aušrine Garsonaite vyksta į koncertinį turnė į Jungtines Amerikos Valstijas, groja šešis koncertus per savaitę Čikagos ir Santa Fe miestuose, lietuvių ir amerikiečių publikoms. 2012 metų gegužį atidaroma internetinė svetainė su šešiais įvaitraus kalibro autoriaus albumais, planuojami koncertai Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. spalio mėnesį planuojamas septintas albumas – akustinės ir elektroninės muzikos ekvilibriumas darbiniu pavadinimu „Morgana“. Būkim kartu ;)

Grupės sudėtis:

„Eilė gerų draugų, muzikinė schema priklauso nuo konkretaus koncerto.“

Interviu (2014 11 03):

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Mindaugas Briedis, 1977, Vilnius.

Susipažinimas su muzika.

Sovietiniai suaugusiųjų baliai – nuo itališkos beskonybės iki „Dire Straits“.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Pakvailiojimai mokykloje subūrė grupę „The Unitazers“, buvo labai linksma ir keista daryt visas tas nesąmones. Mūsų debiutas garsiajame pankų festivalyje „Kiaulių kaimas“ (kokie 1991 m.) neįvyko dėl policijos iniciatyvos, ačiū Dievui. Tik dabar, kai klausau, pavyzdžiui, Zappos, įvertinu mūsų ankstyvąją kūrybą, ją pilnai suprantu. Iš tų metų nemažai bendrakeleivių įsikūrė garsiose Lietuvos grupėse. Taip jiems ir reikia. Kūrinių buvo labai daug, kaip ir tekstų, tiesiog tryškau kūrybos, o ir plagijavimo jėga.

Kokiose grupėse grojote?

Jei neskaitytume to pirmojo etapo ir kelių neprigijusių projektų, nuo kokių 1997 m. dažniausiai prisistatydavau savo vardu, tai su „draugais“, tai su „grupe“.

Kokiuose įrašuose dalyvavote?

Turiu keletą gerai įrašytų albumų, kuriais didžiuojuosi. Jie kito nuo šilto akustinio trio (kontrabosas, akordeonas, gitara – „Žmonės Garsai“, 2009), folkroko grupės („Laikas ir Maistas“ , 2011, „Pasiklydęs Urvuose“, 2012) iki pilnos roko jėgos sąstato (baigiamas kurti „Morgana”).

Visi jie čia: www.briedismusic.com.

„Žmonės. Garsai“ (2009, su grupe „Bestiariumas“)

„Akustika“ (2010)

„Laikas ir Maistas“ (2011, BOD)

„Gyvai. Jaudinant Erdvę“ (2011)

„Perlaidojimas“ (2012)

„We‘ll Play It By Ear“ (2012)

„Morgana“ (2015)

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

Kai pasirodai bardu, tenka labai įdomūs koncertai, nors tradicinio pop-rock požiūriu ir keliantys šypsenas. Pirmiausia, tinka tokios prasminės erdvės kaip virtuvės ir sodo nameliai. Antra, sutinki įvairių miesto bei šalies bendruomenių – paauglių, senelių, bibliotekininkų ar verslininkų. Be to, Vilniuje egzistuoja ir savotiška „salioninė“ snobų kultūra.

Jei žiūrėtume į tradicines koncertines erdves, man brangiausi koncertai metiniuose Lietuvos bardų festivaliuose, ypač įsiminė Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ koncertas „Naktinėjimai“ Vilniuje, „Senamiesčio Žiogas“ Kaune. O išskirtinis – mano autorinis koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Ilgą etapą 2011 metais savotiškai karūnavo šeši nedideli koncertai JAV. Pasirodžiau su talentinga pianiste ir lietuvių bendruomenei Čikagoje, ir New Mexico valstijos poetams Santa Fe molio klubuose.

Ką kuriate dabar?

Repetuoju naują programą, kurią norėčiau įrašyti vienas kartu su savo nauja „californian native“ 12-styge gitara. Dar šiais metais.

Tuo pačiu reikia užbaigti nusitęsusius albumo „Morgana“ įrašus. Apie koncertus galvoju iš lėto, bet įdomus kvietimas pradžiugintų.

Pagrindinės įtakos – nuo muzikos iki bet ko.

Pirmiausia, skirtingos lingvistinės ir dalykinės kalbos – rusų, lotynų, ispanų ar filosofijos, religijos, poezijos ar kvantinės fizikos.

Antra, įvykiai ar jų trūkumas, kurį būtina nupasakoti viena ar kita forma.

Trečia, rokenrolinio gyvenimo simuliakras, ir pagaliau – noras turėti nors ką nors savo gyvenime.

Tai motyvai, o konkrečios įtakos priklauso konkretiems muzikantams. Mano kartai buvo gana išskirtina balansuoti tarp rusiško ir vakarietiško roko bangų. Kažkuriuo momentu supratau, kad pagal duomenis daugiau galiu nuveikti baro tradicijoje. Be to, ji ir savotiškai saugojo nuo roko tipo perdegimo.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

Į Lietuvos muzikos istoriją žiūrėjau su nepasitikėjimu, deja, per dideliu. Tik vėliau atradau tokias puikias grupes kaip „Kontrabanda“. Yra keli atlikėjai, dėl kurių neapsisprendžiu, kaip (manau) ir jie patys, pavyzdžiui, Marijonas ar Alina.

Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...?

Kažkas tarp Stand Up komedianto ir to, kas JAV vadinama „Drama Queen“.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Man labai patinka posakis „Pirma eilutė iš Dievo (Kito, Kitos, ...), o antra parodo, ko esi vertas kaip poetas“. O gerb. Mieželaičio posakis atskleidžia daug daugiau apie mus – pavyzdžiui, kad vidinės („darbas“) ir išorinės („talentas“) perspektyvos tėra sąlyginės ne tik socialinio gyvenimo, bet ir esminės žmogaus sąrangos atžvilgiu. Bendras piešinys gerokai įdomesnis, painesnis ir ... neišsemiamas.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

Esu tokios filosofinės pakraipos šalininkas, kuri analizuoja daugiasluoksnę ir įvairialypę žmogiškos tikrovės patirtį, todėl negaliu nevertinti tų meno formų, kurios šias patirtis užaštrina, perpina ir suteikia aikštelę filosofiškai „pažaisti“. Kita vertus, labai įdomu stebėti, kaip technologijos (el. gitaros, sintezatoriai, kompiuteriai) keičia žmogaus raiškos galimybes, galų gale perkeisdamos ir visuomenės veidą.

Skubu pridurti, kad jei jau eksperimentuoti, tai iki galo, todėl kaip naujos garso ir vaizdo galimybės naudojamos senai simbolikai prikelti, bodžiuosi. Juo labiau tolstama nuo kalbos (kurią iki vaizdo ir garso eksperimentų talžė absurdo teatras ir pan.), juo gaivesnis turėtų būti pateikiamo fenomeno (garso, priklausymo grupei, vaizduotės žaismės, laisvės afekto, t. t.) patyrimas. Gaila, kad provokacinis teatras Lietuvoje dar labai jaunas ir jau susiduria su nepriklausomybės kartos monopolija tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtoje kūrybos srityje.

Nelabai skaniai atrodo videoprojekcijų naudojimas gyvo garso koncertuose – tai bereikalinga ir pretenzinga.

Reikia nepamiršti, kad muzikos, kino ir pan. „vartojime“ galimi paradoksai. Man gali būti skaudu ar sunku provokacijos akivaizdoje, jaučiuosi idiotas, kviečiamas darbui, nuo kurio tiek metų bėgau, tačiau tai stebuklo sąlyga. Tokiu būdu aš galiu jusliškai patirti tik kelis J. Cage‘o ar F. Zappos sąskambius, bet kūrybiškai gyventi su jais keletą dešimtmečių, vis grįžti, perklausti... beje, tokio grįžimo galimybę taip pat palaiko naujos meno formos. Tuomet pats tampi kūrėju, iš įvairialypės kasdienybės faktūros tveriančiu tai šį, tai tą. Belieka tik pridurti, kad visa tai nukarūnuoja „oficialius“ tradicijos menininkus, beplevenančius tik pseudopatriotizmo eteryje.

Tad vertinu laisvės, vaizduotės ir atsakomybės už savo pasaulį dermę.

Visa kita, ko nepaklausiau – tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan.

Gal tiek tepasakysiu – ilgalaikis muzikavimas greta darbo tampa tarsi viso gyvenimo indikatoriumi – matai, kas kinta, o kas ne. Vieni dalykai tampa juokingi ar net atgrasūs, o kiti – svarbūs, seniai pradingę pakeleiviai staiga išnyra, įstrigusios paauglystėje eilutės nušvinta, greta prisiglaudęs žmogus grįžta iš tolių...