Aš žinau, kad jis būtų vertas, kad kas nors primintų visuomenei jo kelią, kurio pradžia buvo nusėta KGB represijomis ir negailestingais „gydytojais“, subadžiusiais chemikalais jo kaulėtą kūną, miesto sodo „Company“, bliuzą ir džiazą, „Seną kuiną“, radiją ir televiziją, bet aš pasirenku kalbėti ne apie jo išgyvenimus, nuotykius ar nuopelnus, o tik apie vieną patį ryškiausią Džyzos bruožą: apie jo neribotą sugebėjimą laikytis savo pažiūrų, eiti tuo keliu, kurį pasirinko, be kompromisų, be dvejonių, be baimės turėti materialinių sunkumų, susidurti su pavojais, būti ištikimam vienintelei savo tiesai... ir netgi savo įvaizdžiui. Sutikau Džyzą vėl po ilgos, baisiai ilgos pertraukos, ir pamačiau lygiai tą patį vaikinuką iš miesto sodo „Company“, kurio pažiūrų neįveikė nei laikas, nei gyvenimo rutina, nei susitaikymas su tikrove, kas dažnai atsitinka į šeštą dešimtį kopiantiems žmonėms, pasigedau tik originalaus didžiulio „Ludwig“ bosinio būgno, kurį Džyza taip brangino...
Bildėk į begalybę, Senas Kuine, te iš po tavo pasagų skrieja tavo širdies ir tavo tiesos žiežirbos...
Natanas Gitkindas
„Raganiai“ ir „Company“
P.S. Festivalis Vilnius Jazz galėtų pagerbti Aleksandro Jegorovo atminimą, pavadindamas žiūrovų simpatijos prizą Džyzos vardu.