Sapnas. Sufijus

– Ar Dievas yra asmuo, ar Jis nėra asmuo? – paklausė Guru Guru.

Išminčius kiek pagalvojo ir atsakė: 

– Dievo asmeniškumas ar neasmeniškumas priklauso nuo sufijaus dvasinio kelio pakopos. Kai sufijus dvasinio kelio pradžioje, Dievas jam yra Kitas, taigi asmuo. Kai sufijus pasiekia „susiliejimo su Dievu“ stadiją, tada Dievas yra ne asmuo, nes jis nebėra Kitas sufijui. O kai sufijus pasiekia baqa' (baqa' ba'd fana – buvojimas po ištirpimo arba baqa fillah – buvojimas Dieve) stadiją, tada Dievas yra asmuo ir neasmuo, Kitas ir Tas Pats, vienu ir tuo pat metu.

– Ar sufijus, susiliejęs su Dievu, praranda savo asmenybę, savęs suvokimą, savo „Aš“, ištirpta transcendencijoje? Niūri pabaiga, jei taip yra. Jei taip atsitinka, kam to siekti? – paklausė išminčiaus Dravenis.

Išminčius pažvelgė į Guru Guru, tarsi laukdamas dar vieno klausimo.

– Na, tai iš esmės jei žvelgtume į galutinę baqa' stadiją, tai Dievo kaip asmens / neasmens nėra, jis tiesiog yra. Vadinasi, realiai Dievas pats sau asmuo nėra, jis toks atrodo tik sufijaus kelio pradžioje? Ar gerai supratau? – paklausė išminčiaus Guru Guru.

– O kaip galima būti „sau pačiam“ asmeniu? Asmuo yra tik santykyje su Kitu, kai nėra santykio su Kitu, – nėra ir asmens. Krikščionys, norėdami mąstyti apie Dievą kaip asmenį, išmąstė Trejybę, – paaiškino išminčius. 

– Na, dėl tų trijų asmenų tai man irgi visiška nesąmonė atrodo. Bet tokiu atveju Islamas nėra abraomiška religija, čia žydų ir krikščionių, kurie iš esmės gi yra reformuoti judėjai, išmonė tas YHWH kaip asmuo (paskui krikščionybėje susitrejinęs). Korane, kiek pamenu, apie Dievą kaip apie asmenį nekalbama, o koks Krišna tai neva realus asmuo, gyvenantis Golokos planetoje. „Sau pačiam“, – turėjau galvoje, kad viskas yra sąmonės produktas, viskas, ką suvokiame, yra mūsų Sąmonė, o Dievas yra Aukščiausia Sąmonė, su kuria susilieję suvoktume, kad nėra skirties tarp jo ir mūsų. Ar taip? – samprotavo Guru Guru.

– Aš manau, - įsiterpė Dravenis, - susilieti su Dievu (kaip Jūs aiškinate) ar būti Sąmonėje (kaip suprantu aš) reiškia pačiam tapti Dievu (Sąmone). Tai galutinė realizacija, kuri jau yra pasiekta. Todėl nušvitimas – tai nieko ypatingo, pakartojimas jau esančios Sąmonės, gavimas to, ką jau turi, tapimas tuo, kuo jau esi.

– Asmenys, pasiekę nušvitimą, suvokia, kad yra ir asmuo ir neasmuo, ir vienis, ir daugis, ir atskirumas, ir bendrumas, ir kad priešybės egzistuoja vienu, ir tuo pat metu, ir viena kita neprieštarauja, ir kad jos neprieštarauja viena kitai būtent dėl to, kad prieštarauja. Tai būtų tikrasis nušvitimas, – kalbėjo išminčius. 

– Asmuo, tikrai pasiekęs nušvitimą, yra laisvas ir nuo tokių minčių, – įsiterpė Dravenis.

– Jis vienu metu yra ir praradęs, ir atradęs savo asmenybę. Be to, atradęs būtent dėl to, kad praradęs, o praradęs dėl to, kad atradęs, – šypsojosi išminčius. – Jėzus pasakė – kas norės išsaugoti savo gyvastį, praras ją, o kas ją praras – išsaugos ją. Va, Jėzus tai buvo tikrasis Zen-buddhistas. O daugelio katalikų sąmonė Jėzaus sąmonės nepasiekia.

– Viskas jau pasiekta, visi nušvitę ir nieko nereikia siekti, o tai suprasti yra sunkiausia, – pritarė Dravenis.

Išminčius nusilenkė ir nuėjo savo keliu. Draugai liko vieni.

– Man atrodo, kad mes kalbėjomės su debesimis, me(l)džiais ir upe... – tarė Dravenis.

- Galbūt taip, o gal ir ne, – patikslino Guru Guru.

Tuo pokalbis ir pasibaigė...

Vilnius, 2014 m.