Lietuviškasis „Autechre“ – „Number Eleven“

Nuorodos:

https://www.facebook.com/numberelevenlt (nuo 2014 07 22)

https://www.youtube.com/user/NumberElevenLT

Interviu (2014 10 20):

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Augustinas Buizina 1996 12 16, Vilnius.

Susipažinimas su muzika.

Tiksliau būtų sakyti – su garsu. Aš vaikystėje, būdamas gal trejų ketverių metų, susirinkdavau visus puodus, dėžes, indelius, skardines, dangčius iš virtuvės ir daužydavau juos šaukštu. Nudaužydavau visus puodų dugnus. Gaudavau velnių nuo močiutės, už triukšmą. Po to slėpdavausi. Visą tai darydavau sode, nes ten nebūdavo kompiuterio. Tuo tarpu mieste, namie stovėjo kompiuteris ir brolis vieną dieną atnešė programą – „Dance Ejay“. Su ja sukūriau pirmus kūrinėlius. Žinoma, tai buvo vaikystė ir toje programoje, būgnų kombinacijos jau yra sudėliotos, labai smarkiai apribotos galimybės. Tai nieko rimto. Po to atnešė „Fruity Loops Studio“. Gal šeštoje klasėje visai apleidau muziką. Paprasčiausiai jos nebekūriau. Prieš truputį daugiau nei du metus, aš vėl pradėjau kurti. Norą kurti toliau prižadino pastovios nesėkmės. Nebeturėjau kur išsilieti.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti / jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Jokiose grupėse negrojau, jokios grupės neturiu ir neturėsiu. Pirmųjų kūrinėlių iš vaikystės neišsaugojau - ištryniau daugiau kaip 500 jų (pseudonimu Au.B.). Tuo tarpu pirmieji kūriniai, sukurti pseudonimu „Number Eleven“, yra: „Behind The Limits of Imagination“, „Fading Line“, „Versification“ ir „Upcoming“. Šiuos laikau pirmais kūriniais, nes prieš pradėdamas kurti, pagalvojau, noriu kurti jausmingą muziką. Ką mano matematikos iškvaršintos smegenėlės suprato – melodijos, melodijos, melodijos, labai virpantis fonas, švelnūs būgnai. Viskas kaip rožinė svajonė. Po to viskas ėmė jau nebekontroliuojamai linkti į chaosą. Šios keturios muzikos yra mano tikrosios kūrybos pradžia.

Pseudonimu Au.B. kuriu eksperimentinę muziką. Sukurti (tiksliau, antrasis dar nebaigtas) du albumai - „E1“ (2014 m. liepa) ir „E2“.

„Number Eleven“ - tai dienoraštis natomis.

Kodėl pasivadinote būtent „Number Eleven“? Ar skaičius 11 Jums kažkuo ypatingas?

Kodėl taip pasivadinau? Na, šiaip sau iš tikrųjų. Bet aš net neatkreipiau dėmesio, kaip išsitraukiant laikrodį būdavo X valandų ir 11 minučių. Labai dažnai matydavau vienuoliką minučių. Yra astrologinis skaičiaus apibūdinimas. Jis atitinka visus mano charakterio bruožus.

Kokiuose įrašuose dalyvavote?

Jokiuose įrašuose nedalyvavau, savo muzikos dar neišleidau ir apie tai visiškai nieko neišmanau. Tačiau norėčiau kaip nors išplatinti savo muziką, išleisti.

„Number Eleven“ gimė 2012 m. rugsėjį. Šiuo metu esu pabaigęs keturis albumus: 1. Indefinable (2013 m. balandis), 2. Blur (2013 m. rugpjūčio paskutinės dienos), 3. Protrusion (2014 m. kovo vidurys), 4. Autism (2014 m. rugpjūčio priešpaskutinė savaitė). Šiuo metu kuriu penktąjį – Strict. Prognozuoju, kad jis bus baigtas 2015 m. sausį ar vasarį. 

Norėčiau surasti žmogų, kuris užsiimtų, arba padėtų man išleisti muziką.

Kaip apibūdintumėte savo albumų stilistiką?

Kuriu elektroninę muziką, TIK kompiuteriu. Neturiu jokių išorinių įrenginių. Kiekvienas mano albumas yra kitoks. Nuo melodingos ir skambios muzikos iki greito ir šalto orkestrinio IDM, orkestrinės elektronikos. Po jos eina kompleksiška, skambi ir greita muzika. Dabar vėl grįžau prie orkestrinio fono. Tačiau šį kartą tai painioju su chaosu arba sunkiai apibrėžiamais garsais.

Vadinasi, Jūsų muziką galima vadinti eksperimentine?

Manau, kad muzika - tai kaip poezija, parašyta garsu. Poetas, pagautas įkvėpimo, arba norėdamas išlieti emocijas, parašo eilėraštį. Muzikantas tai padaro su savo instrumentu. Eksperimentai, mano manymu, tėra praktika, mėginimas atrasti kažką naujo, o tai atradus galima sukurti ką nors unikalaus.

Labiausiai vertinu muzikoje tai, kad ji sugeba iškelti į viršų emocijas. Norisi rėkti, arba daužyti viską aplinkui, o gal susisukti į kampą ir verkti. Man patinka, kai muzika slegia, yra sunki emociškai. Kai aš šiuo metu valgau šlykštų „Corny“ batonėlį ir jis paprasčiausiai nublanksta, nes groja sunki orkestrinė elektronika.

Mano muzika yra vidinė emocija kurios niekada negaliu nusakyti. Ne tai, kaip aš šiandien jaučiuosi, ar ką norėčiau nuveikti, o kaip aš jaučiuosi paskutiniu metu, ką nujaučiu ar įtariu, bet to pats nepastebiu.

Dažniausiai man nutinka taip, kad visiškai nesuvokdamas kodėl sukuriu aršią ir slegiančią orkestrinės elektroninės muzikos kūrinį, nors paskutiniu metu tikrai nesijaučiau taip, kad sukurčiau kažką tokio. Pykšt, po poros dienų susipykstu su visais draugais. Nujaučiau, kad kažkas tokio įvyks, bet pats to nusakyti negalėjau.

Kartais mane įkvepia nuotaika, kartais įkvepia lietus arba rūkas, kartais kažkokie veiksmai. Kažkokios nuojautos, įtampa. Esu keistuolis. Labai ciniškas ir radikalaus mąstymo keistuolis.

Mėgstamiausi muzikantai, grupės.

Mano mėgstamiausias atlikėjas – „Autechre“. Šiek tiek mažiau mėgiami – Chris Clark, „Gescom“. Dar paklausau muzikos kurią kūrė mano brolis Martynas (DJMJ).

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Eduardas Mieželaitis pasakė visišką nesąmonę. Mano manymu, pašaukimas tikrai egzistuoja, tiesiog daugelis žmonių jo dar neatrado, nes per daug užsiėmę mokslais /draugais / darbu. Per daug įtakos gauna iš kitų žmonių, patys save pamiršta.