Postpasaulis. Sapnas

Kai atšąla oras, į svečius ateina arbatos vaiduokliai. Linksmi, romantiški, svajingi... O dabar iš stiklinės, pakilo piktas dūmas:

- Draveni, ar Giedrė tau ištikima? – paklausė poltergeistas.

Dravenis išpylė arbatą ir išjungė muziką. Nutiko kažkas baisaus. Dravenis atsitokėjo tik tada, kai jį papurtė Guru Guru.

- Sapnavau, kad Giedrė mane paliko ir nubėgo pas Galigantą, - prisipažino Dravenis.

- Ar aš galiu patekti į tavo sapną? – paklausė Guru Guru.

- Ar tu tiki sapnais? – paklausė Dravenis

- Netikiu, - sumelavo Guru Guru.

- Vadinasi negali...

Sapnas - ne sidabro uždanga, ne nakties pašvaistė, ne poliarinė scena. Medinės miego durys – tai vartai į galimą australo pasaulį - sapnuoti tau skirtą sapną. Gal būt neįmanoma pabusti? Toli už miesto miega pavargęs lietus. Dabar jis sapnuoja Dravenio sapnus. Į upę brenda meilės ištroškusi žolė. Dega baltas miškas, liepsnoja matinis dangus, sninga.

Nėra aplinkkelių į Meilę. Meilė - ne poezija, ne proza, ne kieti asfalto kliedesiai. Be Meilės džiūsta atkaklūs medžiai, o grindys virsta žole.

Niekas negali įveikti Meilės. Meilė – tai nematoma tvirtovė, visų religijų dangus.

Vilnius, 2014 m.