Postpasaulis. Laikas

Deja, ant trapių svajonių jau užkaltos neobliuotos laiko lentos. Palaidota praeitis. Reikalingas dvigubas, trigubas minčių greitis. Į nebūtį lėkė karštos sekundės, tirpo saldūs, šokoladiniai skaičiai, laikrodžiai gėrė žalią arbatą.

Už lango ošė pušys. Rūkas ganė žuvėdras. Upe plaukė medžiai, į krantą lipo šlapi akmenys. Prageltę vasaros dantys graužė rūgščius obuolius. Muzika - tik pusė širdies riksmo. Prasmegti trukdė kietos grindys.

Kambarys. Baltas lubų tinkas. Stiklinėje - skaidrus saulės vanduo. Lengva pažinti ramybę. Akyse - siena. Nugalėti visi poezijos atstumai. Pavargo laki Dravenio vaizduotė. Neįveikiamas debesų barjeras. Už lango lietus kūrė kitą tikrovę. Dravenis stebėjo medžių šakas. Neapsakomai tuščia – namuose ir širdyje.

Iš tamsos į tamsą įeini švarus. Virtuali amžinybė dovanoja elektrinį laisvės skeletą. Kartoninis gaublys – smegenis. Sunku paaiškinti, kodėl postpasaulis prarado skonį, bet dar sunkiau – kodėl jo nepakeitė kita paradigma.

Vilnius, 2014 m.