Meilė ir baimė

Pavasarinė rožė lenkia

    Savo trapią galvą brizui,

Tai purpuras ir žavesys ir nuolankumas,

    Jau čia pat vasara lengvumui;

Meilė pakilo kaip saulė suvilgė savo aistrą

        ir taiką šventumui.

Temstančios lapijos sode, kuris glosto

    Tavo veidą kaip pumpuras rožę,

Naujas žavesys išsprogsta purpure ir rausta

    Tavo skruostai aušrai kylant,

Meilės šviesa kaip armija, kuri rikiuoja plunksnas -

        ir pradingsta.

Baimė kaip vilnis, kuri suvirpa

    Vėjui, kyla, ir aplieja

Tavo meilės šviesą, ir numaldo

    Aistringų potvynių stichiją;

Nemąžtanti liepsna vis mena, meilė yra, ir

        gyvena.

Aš matau per mėnesieną, kuri gobia

    (kaip rūkas kalną) tavo galvą,

Tavo įsimylėjusios širdies liepsna

    Atsispindi tavo veide ir ištrykš

Rubinais, kurie sužvilga ir srūva ir kapsi ir

        miršta.

Kaip šventasis neaiškiu regėjimu

    Regiu skaistų veidą rūke,

Nerūpestingos laisvės nimbą

    Dangstantį tave ar rodantį kada dvejoji.

Bet aš, tarsi jaunasis, priešgyna, bučiuosiu - ir

        būsiu pabučiuotas.

Šviesa ir akinančia didybe

     Naktis man rodo nuotaką,

Blausus mėnesienos žiedas ir darna,

     Lelija, kuri siūruoja potvyniu,

Žvaigždė, krintanti žemyn, kad palenktų jos saldžią

        krūtinę į mane: -

    Neapsaugos tavęs jokia tamsybių giluma

        Nuo akių, kurios liepsnoja meile,

    Jokios tamsybės, tik šviesa, kada sau nusileidi

        Dėl meilės stipresnės už gėdą,

Jokia muzika, bet bučiniai, kurie skleidžia savo giesmę,

        skelbia:

    Kad aukštybių šviesa blanksta,

        Vis dar jūros gausmas alma,

    Nepriekaištingai pakylės palaima

        Vienintelė paklusus mūsų valiai,

    Ir nužydėjusias gėles, kurias pripildys

        išblukęs ašarų nektaras:

    Lašeliai sodrina tavas akis ir jų blakstienas

        Trapiu ašarų miražu;

    Lašeliai kapsi ant burnos kaip blyksnis,

        Bučinys, pamynęs baimę;

    Lašeliai srūva kūnu, kuris suklumpa ir įsitveria

        manęs.

    O skaisčiausia, O rože iš rožių!

        O giliausios ugnies žiede!

    O mano sielos derme, aprėpianti

        Visą gyvenimą, audringa lyra!

O mano aušros aušra, kuri atgimsta ir smenga

        geisme!

    Ir mirtis ir jos vartai suskilo,

        Gyvenimas klauso mūsų verksmo bučinių;

    Meilė išklauso, ir panaikina savo saiką,

        Subręsta kilni ir tauri ir gili;

Meilės laivo burės nusileidžia ir dreifuoja tyloje,

        kad užmigtų.

    Ir švelnios kaip prisilietimas mūsų snauduly

        Dreifuoja auroriškų ašarų svajos;

    Svajų liepsnos pliūpsnis nutvieskia

        Ryto mėlynės altorių;

    Lūpų liepsnų pliūpsnis pranoksta mūsų bučinius

        iš naujo.