Postpasaulyje daug durų. Ir nebėra taip, kad visos veda į Romą, Meką, Žalčiavą ar Hiperborėją. Durys tarp durų, kaip filme „Labirintas“ su Davidu Bowie. Daug klaidingų durų, durų begalybė, tiesiog durynas (vos ne durnynas) kažkoks.
Postpasaulyje labai lengva pasiklysti. Čia keiki globalizaciją, čia ja žaviesi. Stereotipai griūva bematant, nors simpatijos ir antipatijos išlieka.
Candi bentar – vartai tarp dviejų pasaulių be durų ir rankenėlių. Jie yra kiekvienoje šventykloje, kurių Žalčiavoje – begalė. Begalybė ir durys. Apie tai Guru Guru mąstė, niūnuodamas kažkokią keistą melodiją, išgirstą skambant gamelanui.