Guru Guru, mankurtai ir Žaliasis žmogus

Pavadintas mankurtu Guru Guru nustebo. Ir, kaip visada panašiais atvejais, pasidomėjo, ką gi tai iš tikrųjų galėtų reikšti. Šį rytietišką žodį išpopuliarinęs vienas rašytojas teigė, kad rėmėsi nacionaliniu kirgizų „Manaso“ epu (lietuviai epo neturėjo, todėl galbūt pavydėjo net kirgizams?). Atsivertęs epą, apie mankurtus Guru Guru nieko neaptiko, bet jam patiko Centrinės Azijos legenda apie Žaliąjį žmogų (Kïdïr), kuris  padeda žmonėms, turintiems gerų ketinimų.

Yra sakoma, kad kas septintas žmogus yra šventas, ypatingas (Jetinin biri-Kïdïr), kitaip tariant, kas septintas yra susitikęs su paslaptinguoju Žaliuoju žmogumi, patyręs sėkmę dėl savo geros širdies. „Manaso“ epe rašoma, kad jis – nemirtingas, suradęs nemirtingumo vandenį, kurio poveikis truksiąs iki Paskutiniojo Teismo dienos.

„Jei aš mankurtas, vadinasi, esu vienas iš tų septynių? Juk Dievas atsiuntė man stebuklą – Meilę“, – pagalvojo Guru Guru ir netrukus pamiršų įžeidų negilaus žmogaus toną.