Žaidimas 2. TŽTK. Tikrųjų žaidėjų tikrasis klubas

- Draveni, ar mes priklausome kokiam nors klubui? – paklausė Guru Guru.

- TŽTK, Tikrųjų žaidėjų, Tikrajam klubui, - nusijuokė Dravenis, - mes patys galingiausi, nes neįmanoma sunaikinti organizacijos, kurios nėra, beviltiška ieškoti jos būstinės, įstatų ar registracijos numerio savivaldybėje.

- Kaip mes galime būti, egzistuoti, jei mūsų nėra? – tęsė mintį Guru Guru.

- Tavo kausimas gali iš nežinios dumblo ištraukti burlaivį, pilną nuskendusių lobių... – aiškino Dravenis, - tikri tik tie dalykai – kurių tarsi nėra. Visi (sąmoningai ar ne) ieško Dievo, kurio niekas (neskaitant kai kurių išrinktųjų) nematė, negirdėjo...

- O kas surado mūsų klubą? – gerokai patylėjęs, paklausė Guru Guru.

- Deja, tik Žiurkius... Piktos jėgos ieško dorų žmonių... – nuliūdo Dravenis.

- Taip, Draveni, mes ištraukėme lobį, kurio niekam nereikia... Tikrosios vertybės – tai paprastumas, nuoširdumas, atjauta... Visa kita – tik tuštybė.

- Na, o Tikėjimas? – paklausė Dravenis.

- Tikėjimas turi pabusti ir Jį pažadinti gali tik šios, mano išvardintos vertybės, - pasakė Guru Guru.

- Daryk gera, venk bloga, skaidrink širdį – toks Budos kelias, - papildė Dravenis.

- Po tokio pokalbio reikia ilgai tylėti, - užbaigė diskusiją Guru Guru.

Draugai gėrė arbatą, klaidžiojo siauromis Vilniaus gatvelėmis, nepratarę nė vieno žodžio. Pagaliau nusileido saulė ir užsidegė gatvių žibintai. Guru Guru dūrė pirštu į dangų. Ir netrenkė žaibas, nenukrito atominė bomba – tik beprotiškai lekiantis greitasis autobusas, lietaus balų vandeniu aptaškė draugus. Autobusą vairavo Žiurkius. Dravenis jau norėjo nusikeikti, bet Guru Guru visa gerkle riktelėjo:

- Ša!

Pritariančiai nusikvatojo girtuoklis, smerkiančiai suburbėjo senyva moteriškė. Draugai ištirpo tamsioje minios pusėje, nes nepasiekiamai aukštai, virš dangoraižio stogo, supratingai šypsojosi bekraštė, bematė pilnatis.

Vilnius, 2014 m.