Infekcija deimanto dulkėmis

Aš įkvepiu. Skaičiuoju iki dešimt. Po to iki dvidešimt šešių. Toliau nežinau, ar noriu. Toliau - tik takelis į neatrastus kraštus, kur žmonės bijo permainų ir pilnatys kitokios, nei jas pamenu iš vaikystės. Kava be cukraus. Iškvepiu. Trošku. Alkis gyventi, bet kaip žinai, kiek patiekalų užsakė tavo drauges per jūsų šventinę vakarienę. Gyvenimą švęsti, gyvenime skęsti, bet jis kitaip nieko nevertas.

Seku savais pėdsakais atgal. Pasakos motyvais. Žmonės stojasi, kyla. Ketvirtis minutės. Įkvepiu. Nebeskaičiuoju. Viskas turi prasmę, kainą ir vertę. Deimantų karštinės sūkury baigiau pamiršti, kokios aštrios būna jų briaunos. Skausmo nejaučiau. Girdėjau tik duslų atodūsį. Tuk tuk tuk. Daugtaškiais nubėgu. Tik tik tikrai nebežinau, ar grafitas gali užgydyti deimantų randus.

Pasaulyje, kur tiek daug žmonių dar vis žaidžia stiklo karoliukais, aš bandau užgyti.