Ne, Guru Guru kaip Volandas, deja, nepusryčiavo su Immanueliu Kantu, nestovėjo Poncijaus Piloto balkone, tačiau pažino Dievą savaip. Ypač jam patiko Albertui Einsteinui priskiriama frazė: „Atsitiktinumas – tai Dievo būdas išlikti anonimiškam.“
Guru Guru tikėjo Dievą, tačiau jam patiko ir logika, kuri, pasak kai kurių radikalių metafizikų, pernelyg varžo žmogaus dvasią.
Guru Guru niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės mąsto taip nelogiškai, kai sako, kad:
Guru Guru buvo įsitikinęs, kad To, kuris (vyriška galūnė čia rašoma tik dėl patogumo) neturi vardo, manifestacijos „Dievas“ ir „Velnias“ tėra amžina, dar Zaratustros nusakyta, kova. „Velnias dirba savo darbą gerai“, - ne kartą pagalvodavo Guru Guru, matydamas tai, kas sunkiai tilpdavo į logikos rėmus ir puošdavo kriminalines naujienas (iš esmės visos naujienos – kriminalinės, o visa literatūra – kriminalinių įvykių suvestinės).
Todėl Guru Guru labai mėgo muziką. Nepaisant to, kad muzika irgi turi ideologinį, kartais velnišką, kartais dievišką užtaisą, ji – itin veržlus menas, sugebantis pakylėti sielą.
Nebuvo atsitiktinių kelių Guru Guru gyvenime, pamąstė jis mintimis apžvelgdamas savo pastaruosius du dešimtmečius. Visi keliai „atsitiktinai“ kažkur vedė, kažką atskleidė, su kažkuo suvedė, galiausiai atskleidė tam tikras prasmes per sapnus ar „realybę“.
Dabar Guru Guru tvirtai žinojo vieną dalyką: jis yra:
Kofeinas „kalė“ į galvą. Guru Guru po rytinio kavos gėrimo ritualo paskambino Draveniui. „Jis tikrai turės ką pasakyti apie (ne)atsitiktinumus“, - būsimu pokalbiu mintyse jau mėgavosi Guru Guru.