Knypavos saloje – pas Sembos išminčių

Guru Guru dar paauglystėje yra susapnavęs gyvenimą lėmusį sapną, apie kurį niekam, išskyrus Ją, nepasakojo. Tačiau buvo ir dar vienas sapnas, kurį jis patyrė po pokalbio su Draveniu, kai šiedu nusprendė ieškoti septynių Twankstos (Tvankstės, prūsiškai Twānksta „tvanka, užtvenkimas, tvenkinys, kūdra“; tiesa, viename XIX a. šaltinyje teigiama, kad tai dar reiškia ir "ąžuolų girią") tiltų. Į šį sapną, „astralinę kelionę“, arabų vadinamą miradžiu (taip, iš šio žodžio kilo „miražas“), Guru Guru pateko vieno mokytojo dėka.

Tuomet Guru Guru kartu su Draveniu atsidūrė Knypavos saloje (vokiečiai ją vadino Kneiphofu, prūsai - Knīpawa), esančioje Twankstoje, apsuptoje Priegliaus (Prēigara) upės ir jo atšakos. Knypava – tai iš dalies apsemta sala, (žalčių) knibždynas, magiška vieta.

Knypavoje buvo senasis Karaliaučiaus universiteto pastatas, kuriame studijavo ir dėstė Immanuelis Kantas. Dabar Knypavą dažnai dėl to pavadina I. Kanto sala. Į ją vedė penki tiltai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo liko tik vienas – Medaus tiltas.

Mokytojas iš Twankstos buvo geranoriškai nusiteikęs ir Dravenis su Guru Guru džiaugėsi turintys tokį gerą gidą. Dar įdomiau – kelionė buvo sapne, tad nereikėjo skaičiuoti laiko ir erdvės parametrų, mokytojo pasakojimą lydėjo vaizdai iš įvairių amžių, per kuriuos miestas iš sembiško, prūsiško virto vokišku, rusišku, tačiau liko magišku.

„Twanksta – tai piliakalnis Karaliaučiaus centre. Iš senųjų septynių Karaliaučiaus tiltų, kurie buvo Kanto ir Eulerio laikais, liko tik trys. Šalia Knypavos salos esantys Kanto maršrutai, tiltai, kuriais jis eidavo, buvo tam tikras labirintas. Kanto laikais ten iš tikrųjų buvo vandens labirintas. Jis gyveno rajone, kur pavasarį visada buvo daug potvynių. Vėliau ten pastatė daug dambų. Ir žmonės klajojo. Ir tai buvo takai tarp vandens. Šios klajonės – tai tik archetipinis veiksmas, Karaliaučiaus sakralinio centro paieška“, - pasakojo mokytojas.

Mokytojas daug visko pasakojo ir rodė. Pamatė Dravenis ir Guru Guru net Kauką, klajonių ir išbandymų „organizatorių“, vandens labirinto vadovą.

Racionalizmas ir klasicizmas pakeitė Twankstą, tačiau magija iš jos neišnyko. Deja, apgailestavo mokytojas, miesto struktūra buvo pakeista – anksčiau energija jame ėjo vienaip, dabar – kitaip. Kiekviena Tvankstos gatvė – tai rodyklė, kaip juda energija.

Twankstos senamiestis per karą buvo visiškai išnaikintas, ir miesto širdis tapo nematoma. Neliko nė vieno Karaliaučiaus senamiesčio namo, tik vėliau buvo atstatyta katedra Knypavos saloje. Dingo daugiau kaip 3 000 namų, apie 100 ar net 200 gatvių. Dabar tai – anomalija, vaiduoklis, konfliktuojantis su naujojo pavadinimo miestu. Šiuolaikinis miestas – visiškas absurdas, siurrealizmas, chaosas, nekontroliuojamas astralinis miestas...

Prie Twankstos piliakalnio stovi „dom sovietov“, nebaigtas sovietinis dangoraižis, kuris visada buvo tuščias, kuriame vaidenasi.  O senamiesčio vieta – tai tiesiog dykra. Twankstos piliakalnis 700 metų buvo kryžiuočių ordino pilies priešpilis, vėliau – arklidė, prieš karą – reicho bankas. Kaip piliakalnis Twanksta dabar niekam beveik nematomas, daugelis žmonių šio pavadinimo tiesiog nežino.

Taip pasakojo Sembos išminčius.

Guru Guru budo iš sapno viską gerai prisimindamas, užrašė šiuos žodžius ir kuo skubiau nuvažiavo pas Dravenį, kad šis juos pamatytų. Patyrusio medituotojo ir draugo nuomonė jam buvo labai svarbi. Guru Guru jautė, jog yra visai netoli atsakymo.