Tikėjimas yra tik ėjimas

***

Vienas senelis prie upės

man sakė

pažiūrėk, vaikeli, koks gražus šis

gyvenimas

dobilai it sniego kauburėliai pievoje

ten, už kranto, pažiūrėk

į tą vienišą antį

pažiūrėk

ar matai

ar tu tiki

kad visus mus Dievas talpina

savo delne

gyvenimo linijos

 

***

 

Ir sapnuodama laiką

traukinio nenutrūkstančio

sapnuoju tave

tu pradingęs seniai

tu pamirštas

ir dabar čia tik rūkas

o paskui sninga

ant gelžkelio bėgių

kur kadaise gulėjome

užmaršty palikę mažus brolius

jie atlauždavo mums duonos

ar prisimeni mano mielas

ir mamą mes palikom

išėję

tada ji prieš veidrodį šukavo plaukus

ir sakė jie jau žilsta

aš jau senstu

ten atsidūsėdama ji sutiko savo žvilgsnį

ir netyčia

spindinti krištolu ašara

žemyn – žemyn

ir sapnuodama  laiką

sniegas krito tik krito

ant gelžkelio bėgių

kur kadaise gulėjome

palikę

niekados nepaliekančius

tu pradingęs seniai ir šitame rūke

tik begalybė

iš kurios stipriausieji nebesugrįžta

namo

kur prie krosnies mieganti

juoda katė

sapnuoja paukščius.

 

***

 

Tokios tuštumos ir toliai

dykumų

atspaustų tavo veide

veide, kurio nebeprisimenu

nes pati save praradau

praradau savo atmintį ir žvilgsnį ,kurio nebesugaunu

tokios tuštumos

ir tavo pėdose ir pėdsakuose

juos dykumoj užpustė

todėl pamiršk mane

kaip aš save pamiršau

pamesdama už posūkio į tavo sodus

juk aš pati save praradau

viską turėdama

nieką turėdama

drumstuose pasaulio monuose.

 

***

Ar prisimeni mano mylimas

koks gražus mūsų kraujas

po skustuvo ašmenimis

ant kurių šokome

ir taip spėjome pamilti randais susisaistę

čia sniegas baltas taip akina

languose iškvėpdamas savo skausmą

ar prisimeni

kaip žaisdami lyg įsčiose vaikai

vos nesudegėme

ir jau vasara ir šimtas tūkstančių eilėraščių

žmonijos lūpose

iš sielos išgirstų

šimtas tūkstančių meilių

tavęs – šimtas tūkstančių

ir taip padauginu

nes myliu

ir tik mylėdama

užmiegu ant purvino sniego

iš meilės vis dar galėčiau numirti

juk ar prisimeni mano mylimas

koks gražus mūsų kraujas

įstrižais į gyvybę randais

po skustuvo ašmenimis

po stiklo šuke

ir mes

dar nesudegę šios žemės

išprotėję vaikai

rudens letarge.

 

***

 

Šitame mažame mūsų pasaulyje

paskutinė gyvybės ugnelė

už tavo kaklo

tokia lengva

apleidžia tavo akis

ir odą, kurią bučiavau

apleidžia

dar viena duobė

užkalti langai

žolės lyg kulkos suvarpiusios

tavo trobelę

ir tavo mylimo arklio

ašaros

apleidusios jį

jis stimpa

mažame tvartelyje prie miško

kur naktimis pateka mėnuo

ir jį

užmigdo.

 

***

 

O piniginėj 1.70 teliko

ir skrandyje tik bruknės, cukrus spardosi

aš turėjau tris cigaretes iš tavo rankų

kurias gailėdama taupiau

ir žinau -

jau niekados nedegsiu

vėjas, ruduo, gūdu

ir temsta paširdžiuose vos prašvitus

medžių lapų  košė

pusryčiams

ir brolio drožtu šaukštu kabinu, nes myliu

o jis ten toli, ir čia tik šaukštas

sausa pušis

rakštis palikdama braukiu liežuviu

ir dar, ir dar

ir sotumas nepasotinamas

amžina meilės išraiška

pro slenkstį

į lauką

ir dar

ir dar.

 

***

 

Tavo likučiai man

tarp pirštų

sužydi jazminais.

pavasario ilgesys

dabar pavirsta

į nenusakomo dydžio

liūdesio smiltis

jos pažyra po mano erdvę

kažkas jas sutrypia

o aš,

girdėdama,

kaip virstu dulkėmis

uodžiu

jazminų kvapą

ilgesingą

jis apsiveja man kaklą

kutena šnerves

(esu girdėjusi, kad nuo kutenimo žmonės miršta)

įvairūs klausimai

dabar

krenta lyg snaigės

vidurnaktį,

o septintą ryto

girdėdama įkyrų žadintuvo skambėjimą

mirštu

iš

kvapų kutulio.

 

***

 

Ar ištversiu dar vieną dieną

pilną ilgesio

nežinau

kur tik beprisiliečiu

viskas blanksta

teka anapusybės linkui

kam esu reikalinga

naikintojos formoje

kai tenoriu tik kurti

jausti laisvę paširdžiuose

bėgioti nuo krantą užliejančių bangų

kai tenoriu gyventi

numirštant

ir vėl

prisikeliant.

 

***

 

O kiek dar naktų praeis

kol įžiūrėsiu tavo delnų linijas

kiek dienų dar savęs nepažinta

bandyta ir tiek

niekas neišeita, bet viskas ir neįeita

tik paliesta

vakar

kiek dar nemiegota

ir bandyta

nepraleisti pro treškantį šieną naktyje

mėnulio gimimo

nes kai jau miršti

iš meilės ar alkio

nežmoniško ir žvėriško

paukštiško

atsigręžiu į tai

kas dar nebūta skaudžiai

tik trumpam

dilgtelėta

į tai kas kramtyta

nenuryta

o dabar tik užriši batraištį nevalingai

(basam dar skauda)

ir vidumi žūsti smilksti

tyla tave pribaigia

dar nepradėjus man įžiūrėti

tavų delnų linijų

 

***

 

Plaukų sruoga ir aš

įklimpus rudenų naktyse

įklimpus brendu, o kojas gelia

taip neskaudančiai

dangus toks greitas ir bėga bėga

ir lūžta ties mano liūdesiu

vienatvės sidabrinėj celėj.

 

***

 

Galbūt vakarais tas pats mėnulis

ir žvaigždės arba snaigės

išvis – gal tai tik sapnas

šio pasaulio

trobelių glėbiuose

galbūt ir mes

tik sapnas, toks trumpas ir skaudus

dangaus vakarėjančio fone

kur kaip niekados niekados

mylėjau.

 

***

 

pasaulis už mano sapno

norėtųsi negrįžt

per daug nutolti

nerasti kelio

nė žvyrkelio

miškas, upė

dauboj vaikai krykščia

aš čia ---- už sapno

norėtųsi pargrįžt

bet

nė sankryžos

nė ----

 

***

ji klausė manęs

vaikeli, ką tu darai

kai ateina

sudėtingos mintys

aš atsakiau (praktiškai nieko):

Jėzau gelbėk tariu –

susimaišiau savo mintyse

 

***

purvina naktis

vyno buteliai dar neištuštėję

peiliai jau paslėpti

tavo rankos slysta mano krūtimis

tu šnabždi aš myliu aš myliu aš myliu

esu pavojinga tavo gyvybei

tu šnabždi aš myliu mylėjau mylėsiu

nebežinau kuo tikėti

tavo ranka

ji slysta ir rangosi mano kūnu

it gyvatė

viskas aptemsta viskas išbrėkšta

savu laiku

staiga atlimpi nuo manęs

ir tari

duok vyno duok vyno

ir tari

„nenavižu‘

nebežinau kur remtis

nebežinau kuo tikėti

man sakė kad

tikėjimas

yra tik ėjimas

 

***

gyvenimas bet tarsi

viską čiuopiau ilgais pianistės pirštais

aš nenurimau ieškodama išeities

aš nenurimau mylėdama neapkęsdama

aš mylėjau mamą brolius

ir Dievas man leido mylėti

viską – žiedą, ranką tavo senatvės taškais

aš turėjau galimybę svajoti

ir grimzdau į dugną

Neries

 

***

 

tokia gimiau tą pavasario dieną besilaužiančią į vasarą

tokia gimiau ir save matau

tik kitų atspindžiuose

tokia gimiau baisi, ligota

su burna praverta kančios

ir angelo riksmas nuo skardžio liko neišgirstas

tąnakt visa balta balta lyg sniegas atėjau

į grubų rankšluostį susuko ir tėvo rankos nesušildė

tokia gimiau šalta širdim

negailestinga

saulės nemačiau tam kambary

jis be langų, be durų

ir toks nykus, baisus Senamiesčio gaudimas

širdį vėrė, ausis užpylė vašku

tokia gimiau sugniaužusi mažas rankas

kumščiuos

gimiau kovotoja

tik tąnakt čiulpiau nykštį slidų šiltą

it saldžią krūtį motinos