Išmintingas daktaras

Seniai, seniai, labai seniai gyveno vienas ūkininkas. Jis turėjo tris sūnus. Du buvo kaip žmonės, o trečias – didžiausias girtuoklis. Vieną kartą girtuoklis išsiruošė į malūną. Tėvas jį prigrasino, kad sumaltų grūdus ir nepragertų miltų. Tačiau tas nepadėjo. Jis parvažiavo namo be miltų,  tuščiu vežimu.

Po kiek laiko, tasai pijokas vėl važiuoja į malūną. Ir vėl sugrįžta namo be miltų. Tada tėvas labai supyko ant jo. Atidavė jam paskirtą dalią ūkio ir išvarė iš namų. Nuėjęs į miestą, jis pragėrė savo dalią. Vėliau jis dirbo prie geležinkelio, bet ir čia viską pragerdavo. Vis gėrė ir gėrė...

Kartą, sugrįžę iš miesto to kaimo žmonės pradėjo kalbėti, kad matę to ūkininko sūnų girtuoklį tapusiu daktaru. Jis nešiojosi čemodanėlį, kuriame buvo pilna įvairaus didumo buteliukų su vaistais. Ir štai vieną kartą apsirgo jo tėvas ūkininkas. Girtuoklis sužinojęs, kad serga jo tėvas, atėjo jo aplankyti. Su savimi jis atsinešė butelį spirito ir davė tėvui išgerti. Nuo tų vaistų tėvas pasitaisė. Bebūnant jam pas tėvą, apie šį daktarą sužinojo kaimynai bei aplinkinių kaimų žmonės ir pradėjo plaukte plaukti pas jį. Vieniems jis duodavo vaistų, kitiems taip patardavo, nes buvo labai geras pramuštgalvis.

Vieną dieną apskriejo visus kaimus, dvarus ir kraštus liūdna žinia. Apsirgo vienturtė karaliaus duktė. Sukvietė karalius garsiausius daktarus ir žynius, bet niekas nežinojo, kas jai yra. Ji vis liesėjo ir liesėjo. Tada karalius įsakė sukviesti visus daktarus kiek jų yra: nuo paprasčiausio iki garsiausio. Gavo kvietimą ir tasai girtuoklis. Pasiėmė jis savo čemodanėlį ir iškeliavo. Atvykęs pas karalių pirmiausia pavalgė, atsigėrė, o paskui apžiūrėjo karalaitę. Ją apžiūrėjęs, suprato, kad ji paspringusi žiedu. Žymieji daktarai iš jo tik juokėsi, šaipėsi, bet jis to neėmė į galvą. Jis įsakė iškūrenti pirtį. Kai pirtis buvo iškūrenta, karaliaus tarnai nuvedė karalaitę į pirtį ir pristatė tam daktarui. Šis įsakė tarnams grįžti į rūmus ir ateiti tada, kai duosiąs jiems žinią.

Jis įvedė karalaitę į pirtį ir uždarė dūmuose. Karalaitė čiaudėjo, rėkė ir kosėjo. Nuo ko iš gerklės iškrito žiedas. Parnešė karaliui daktaras sveiką dukrą. Karalius apdovanojo jį visokiausiomis gėrybėmis, davė jam 500 auksinių. Žymieji daktarai, sužinoję apie tai, labai supyko ant jo ir nutarė jį apgauti. Vienas daktaras jam sako:

 – Kas man yra, kad neturiu skonio, nejaučiu ką valgau?

Tada girtuoklis paliepė virėjui paruošti tris bandeles: vieną kaip pridera, kitą sumaišytą su atliekomis, o trečią – su žmogaus išmatomis. Tada girtuoklis ir sako jam:

– Kai suvalgysi šias tris bandeles tada tikrai pažinsi ir pajusi skonį.

Suvalgęs dvi bandeles, pasakė dar nieko nejaučiąs, o kai tik paragavo trečiąją – tuojau sušuko, kad čia žmogaus išmatos. Tada senas daktaras turėjo girtuokliui sumokėti 300 auksinių ir pasijuto smarkiai apgautas.

Tada kitas daktaras nutarė pašmaikštauti:

– Duodu tau irgi 300 auksinių, jeigu pasakysi man iš kur eina garsas. Iš cerkvės ar iš varpo. Jeigu nepasakysi, tada tu turėsi man sumokėti 300 auksinių.

Priėjo daktarėlis-girtuoklis prie jo ir kaip rėžė jam per ausį, kad tasai susverdėjo ir paklausė:

 – Iš kur dabar ėjo garsas, iš ausies ar iš pilvo?

Nieko nepadarysi. Sumokėjo jam tuos 300 auksinių ir išrūko iš rūmų.

Tada daktarėlis-girtuoklis ir sako:

– Nebuvau daktaru ir juo nebūsiu!..