Laiko lavinimas

Kai stebiu, kaip saulės nutviekstu vandens paviršium gracingai juda laivai, noriu tikėti, kad mes visi esam truputį labiau filosofiški, truputį geriau mokantys būti ten, kur svarbu – būti čia ir būti dabar. Bet dažniausia pastebiu tik paradoksą – kuo mažiau mums reikia rūpintis išgyvenimą lemiančiais aspektais, tuo labiau mums trūksta laiko. Ir nebūtinai jis būna leidžiamas saviraiškai ar tobulėjimui. Kuo ilgesnis tampa gyvenimas, tuo nekantresnis yra skubėjimas. Rašytojas Kundera dėstė: „Žmonės tampa kurti, todėl, kad muzika yra grojama garsiau ir garsiau, bet būtent todėl, kad jie kursta, muzika turi būti grojama dar garsiau.“ Ar tai vyksta ir su laiku mūsų gyvenimuose? Kuo daugiau laiko, tuo mažiau laiko mėgautis juo..

O juk yra žmonių, kurie atsisako tikėti bei atsižvelgti į sukurtą laiko matavimo būdą ir yra žmonių, kurie praleidžia visą parą klausydami kompiuterio pagalba iki dvidešimt keturių valandų ištęstos Beethoveno Devintosios simfonijos. Ar mes visi gyvenam tam pačiam laike ir kaip dažnai reikia leisti sau tiesiog nežiūrėti į laikrodį, tiesiog kvėpuoti ir šypsotis?

Išties, kad laikas sustotų, kartais reikia labai nedaug – stebėti debesis, tiesiog sustoti, pūsti muilo burbulus ar įsimylėti. Juk kai praleidi vos kelias minutes mylimojo glėby, tas jausmas prilygsta begalybei ir man tos laiko skeveldros yra pačios brangiausios. Akimirkos, kai tikrai klausai draugo, kai tiesiog leidi jūros vėjuo gairinti tavo veidą ar net kai sau leidi lėčiau nei visada atitraukti užuolaidas ir leisti saulei pakštelti tau į žandą... Tos akimirkos, kurios tęsiasi truputį ilgiau nei akimirksnį, bet niekada nebus suskaičiuotos; jos yra tie tikrieji mūsų gyvenimo laiko matuokliai, barometrai įrodantys tylą.