Apie rankas

Ir vis galvoju, kur baigiasi patirtis ir žinojimas, o kur prasideda drąsa. Juk tiek daug per metus išmokstu – nebebijoti nukristi, paklausti kvailo klausimo ar miegoti viena. Nepažinto baimė tampa iššūkiu, bet vis dar bijau tamsos. Nes tamsoje viskas kur kas paprasciau. Tamsa viską apjungia į vientisą neapčiuopiamą masę. Mes siekiam šviesos, nušvitimo, nes šviesa nugludina kontūrus, parodo tikrąsias formas, parodo atstumus tarp daiktų. Galbūt išties mes ne tiek bijom pačios tamsos, kiek to, ką ji slepia.

Tamsa gasdina, kai nusprendžiu joje atrasti save. Ir visus savo šešėlius, atsikartojančias klaidas bei užsitęsusius sakinius. Jausmas panašus į tą, kurį turėjo patirti Egipto piramides kasinėjantys mokslininkai – pašėlusiai įdomu, bet velniškai nejauku. Tad ir dabar, pavasario saulė gludina taip ilgai dangstytus kampus. Mokausi klausti, nuoširdžiai ir nuodugniai, ko noriu aš ir nebebijoti atsakymų, nes dienos bėga ir drąsa yra laikyti save už rankos ir nepaleisti jūroje kitų rankų.