Apsauginė apeiga

Užmiestis. Šamano Arvydo namelis, garažas. Kiek toliau dirvonai, miškelis ir, pagaliau, paslaptinga Baisioji lanka. Dravenis neabejojo, kad čia yra patikimai paslėptas veikiantis vulkanas.

Baisiojoje lankoje visuomet, ir žiemą ir vasarą, tvyrojo tiršta migla, o upelio vanduo buvo karštas it arbata... Sunku įžengti į prieblandos klonį. Tvirtas, nepajudinamas rūkas akylai saugojo šventus akmenis. Skvarbi mėnulio akis nepailstamai ieškojo įsibrovėlių pėdų. Audros debesys, nekviestiems svečiams, galando mirtiną žaibo žeberklą. Niekas nenubaustas nepasitrauks iš galios vietos.

Užmiestyje užstrigo naktis. Galima sapnuoti atomines elektrines, radiaciją ir avarijas. Priplėkusį orą sodrino tolima didmiesčio pašvaistė. Įkyri šviesa trukdė miegoti. Dravenis pabudo garaže. Tiksliau, jį pažadino laiškininkas, kuris įteikė paketą ir liepė pasirašyti.

- Skubus, naktinis paštas? - ironizavo Dravenis.

- Galios paštas, - patikslino darbuotojas.

Tik dabar Dravenis pastebėjo, kad laiškininko veidas buvo panašus į vilko.

- Vilkatas! – krūptelėjo Dravenis.

- Nebijokite, - švelniai tarė laiškininkas, - jūs pakviestas ir esate laukiamas svečias...

- Ar aš esu pagrobtas?

- Patariu paklusti, - raudona liepsnele žybtelėjo vilkato akys.

- Ar galiu atsisveikinti su Giedre? – derėjosi Dravenis.

- Jei nori gali atsisveikinti, bet jos nėra namie, - nusijuokė vilkatas.

Dravenis išlipo iš Chryslerio ir iš garažo nusvyravo į namus. Nedelsiant reikėjo pažadinti Giedrę, bet jos lova buvo tuščia. Dravenis nutarė pažadinti dėdę Arvydą, tačiau šamano taip pat nebuvo.

Staiga už sienos jis išgirdo lentpjūvės triukšmą – gaudė staklės, kaukšėjo plaktukai. Drebėjo siena. Gąsdino juodas slenkstis, bet Dravenis drąsiai atvėrė duris ir pateko į didžiulę salę, kurioje darbininkai kalė karstus.

- Štai tavo karstas, - paaiškino stalius, - jau greitai gulėsi medinėje dėžutėje.

- Bet aš gyvas!

- Argi? Ar nepameni, kad žuvai nuo įniršusių indėlininkų minios gindamas Melomano banką?

Aštrus pražūties sąmojis. Tamsus bedugnės juokas. Nebūtis. Gundė nekviestas, neprašytas gyvenimas. Sunku išeiti. Išblyškusį veidą užklojo pilkas kaukolės šešėlis. Blizgėjo lakuotas karsto paviršius. Aštrūs metalinis kryžius pjovė širdį. Neverta ant ilgo pakasynų stalo aukoti gyvą protą. Dravenis pajuto, kaip skeldėja šykščiai atseikėtas laikas. Jis springo nuo dulkių ir smėlio.

Paklaikęs Dravenis išbėgo iš dirbtuvių. Jis panoro patikrinti ar dėdė Arvydas ir Giedrė nepasislėpė namuose, todėl suriko:

- Gaisras! Potvynis! Karas!

Bet niekas neatsiliepė.

- Vagys, plėšikai, teroristai! – nepasidavė Dravenis.

- Užteks rėkti! – sudraudė vilkatas, - verčiau atplėšk laišką.

Dravenis pasijuto pamirštas ir paliktas. Jis piktai atplėšė laišką, tikėdamasis ten rasti atsakymą ir neklydo.

Mielas, Draveni, klausyk vilkato nurodymų. Mes greitai susitiksime. Giedrė.

Dravenis atidžiai pažvelgė į vilkatą ir pradėjo juoktis

- Ir kraupu, ir linksma? – šyptelėjo pabaisa.

- Teisingai, dėde Arvydai.

- Džiugu, kad pažinai... – tarė šamanas ir atvirto į žmogų.

Dravenis ir Arvydas iškeliavo į Baisiąją lanką. Traukėsi rūkas. Artėjo keistas, gaudžiantis garsas. Ritmiškas būgno skambėjimas išgrynino orą ir atvėrė kelią į klonį. Pagaliau keliautojai pasiekė laužą. Giedrė daužė būgną ir šoko aplink ugnį. Dabar tamsa tarnavo šviesai. Saugios žarijos ragino bėgti ugnies taku ir neatsigręžti atgal. Drąsos! Dreba tik šaltos varlių pėdos. Medituoja taiki ugnis. Virš žarijų bedugnės svaigsta tik sutrikęs protas.

- Draveni, iki debesų arti, nes danguje jau nėra sienų. Įbrisk į stiklinę kaukolės tamsą, pažvelk į upės gelmes! – ragino Arvydas.

Ant Dravenio peties nutūpė juodas varnas.

- Draveni, neišsigąsk. Tai ženklas. Iš šventosios ugnies atskrido varnas. Jis kviečia tave bėgti žarijų taku. Nedvejok! Ilgas kelias į kitą pusę... Tegul juoda žeme brenda kiti, nepažinę dangaus. Drąsuoliai renkasi ugnį, - tarsi abejingai kartojo šamanas.

Sunku atsispirti sudėtingam šokio ritmui, varinių lėkštučių dūžiams, būgno gausmui. Ritmas pavergė alkaną protą. Dravenio galvoje virė tamsi košė. Į šipulius sudužo medinė širdis. Dravenis nusviedė batus ir nedvejodamas nubėgo žarijų taku. Pėdas saugojo stiklinis rūkas. Ritmiškas būgno garsas atvėrė kelią į šviesą. Pergalė!

Žvaigždžių tako gale Dravenio laukė Giedrė. Rankose ji laikė sidabrinę taurę. Garavo slaptų žolelių arbata.

- Draveni, išgėręs arbatą tu pavirsi krokodilu. Kai nuplauksi iki Nidos, tavo ateitis bus pakeista... Tik nepasiduoki plėšriems instinktams, nes liksi driežu amžinai, - įspėjo Giedrė.

Dravenis nedvejodamas išgėrė taurę iki dugno. Atlėgo. Ant žemės nukrito skausmas. Sunku įveikti tradicinių požiūrių dirvoną. Skurdi vaizduotė trukdė virsti krokodilu. Transformuotis kliudė lėtas mąstymo greitis. Iš Dravenio nosies lašėjo skystas švinas. Dar nebuvo pasiektas mistinis tobulumas, kai realybė ir iliuzijos, gyvenimas ir mirtis praranda skirtumus.

- Ar atplaukęs į Nidą atvirsiu žmogumi? - kraupo Dravenis.

- Gali neabejoti, - patvirtino Arvydas.

Sustingo liepsnos šešėlis. Dravenis užsnūdo. Jo galvą nukirto vidurnakčio sapnas. Staigiai ir netikėtai prasidėjo virsmas. Nesuvaldomi miražai upe plukdė nakties tamsą. Ant šlapios pakrantės augo sidabrinė viela. Laumės mezgė šarvuotus marškinius karžygiams. Artėjo puota. Vilkai atrideno alaus statinę. Humanišką virvę ir apsiaustą dovanojo pakaruoklis.

Dravenis nuropojo iki upės ir paniro į vandenį. Giedrė verkė, o šamanas Arvydas šoko aplink laužą. Paslaptis – tai švarus garsas, debesų muzika. Miške nėra civilizuoto meno, nėra jokių pažiūrų. Gamta - tai didelė, tuščia drobė ant kurios negalima nieko piešti.

Realybė tapo šiurpiai akivaizdi. Dravenis upės dugne tyrinėjo lėkštes ir ąsočius, tolimą keramiką, molinę protėvių erdvę. Molis slepia keraminę tiesą. Bočių šešėliai netelpa į vandens takus. Upe plaukė šaltas vakaras. Dugne buvo šviesu. Naktis saugojo nugludintus upės akmenis.

Vidurnaktį pradėjo lyti. Upės paviršius tapo slidus. Švytėjo džiaugsmas. Šviesi akimirka. Minčių verpetuose debesų bangos statė ugnies tiltus.

Tirpo dumblas, nuo paskendusių laivų griaučių lašėjo verdanti derva. Vandenyje netirpo smėlis. Naktį verta nematyti saulės, nes virš debesų nėra dviejų akimirkų. Arba diena, arba naktis. Geriau pabusti naktį, kai verda minčių balastas. Nėra kito pasirinkimo.

Dravenis prarijo žuvį. Žūsta visi, nes danguje nėra vandens. Palaimintas tikras kritimas į tikrą tamsą. Vandens paviršius – tai baltos lubos. Po kiekvienu akmeniu yra daug geltono laukinio aukso. Ieškodamos lobio, blizgėjo stiklinės Dravenio akys.

Gelmės ramybė tuščia, lengva tylėti. Dravenis išniro į paviršių. Balti debesys nupiešė mėnulio apskritimą, gyvą mirties akį. Beviltiška miražą pakeisti tikrove. Skamba debesų varpai, beviltiškai trūksta tyro dangaus. Kaip musės skęsta linksmos mintys. Plėšru. Jokios romantikos. Iki kraujo įkaito nakties valanda. Dravenio galvoje degė elektros laidai - negalima išjungti žiaurių minčių.

- Po mano mirties praėjo milijonai metų. Kas vyksta dabar? – atsiduso Dravenis. Neįžvelgiama lemtis. Blanko upės vingis, metas plaukti į Nidą. Ant žemės neliko žemės, danguje – dangaus. Laikas neteko vertės.

Perplaukęs Kuršių marias, Dravenis išlipo į krantą. Nerimas valdė mintis. Veide sukosi mirties sūkurys. Ar pavyks atvirsti žmogumi? Ar pavyks nugalėti piktą lemtį? Danguje nušvito žvaigždė - ugninis likimo žiburys. Veržlus kelias į niekur, į save. Debesys stovėjo vietoje. Danguje neliko erdvės burtams. Liko tik tuščia sąmonė.

Ant smėlio nukrito bevertis krokodilo apsiaustas. Gera būti žmogumi. Prie marių atskrido pavasaris, rėkė alkanos žuvėdros. Sviro sunki galva, svaigino kartus gyvenimo artumas. Šalta žole brido saulė. Prie beržo sulinko mėnulis. Praeitis matavo žemę. Paslydo Dravenio šešėlis. Įskilo rasoti akmenys. Nidos prieplaukoje baigėsi nevilties takai.

Laimės nelaukia laikas. Iš atminties byrėjo medžių žiedai. Blizgėjo slidus dangus. Čiuožė žuvėdros. Žali toliai. Dravenio akys nematė ribų. Pavydus vėjas it kamuolį spardė stiklinį mėnulio diską. Reikia tikėti žaibu ir pabusti.

Kažkas purtė Dravenį. Pagaliau jis atsimerkė. Lauke buvo tamsu. Degė laužas. Velniškai pykino. Giedrė apvertė Dravenį ant šono.

- Dabar vemk!

Slaptu judesiu mergina spustelėjo Dravenio pilvą ir pasitraukė į šalį. Pasklido šiurpi smarvė, iš Dravenio burnos tekėjo juoda košė. Pagaliau skrandis tapo tuščias, nušvito Dravenio akys.

- Sveikinu, tu išlaikei bandymą, dabar tu švarus, - užbaigė apeigą Giedrė.

Vilnius, 2014 m.