Dravenis. Pagirios Vilniuje

Atsigavęs, tiksliau, pasveikęs po ekstremalaus musmirių balzamo, Dravenis susimąstė: kodėl taip ilgai dirvonavo proto laukai, kodėl kasdien reikėjo svaigalų, kodėl blaivios smegenys transliavo liūdnas mintis ir skatino depresiją? Atsakymas tapo paprastas ir aiškus – tinginystė ir išglebimas. Lengva išgerti alaus ir problemų tarsi nėra. Sunku skaityti knygas, medituoti, kurti, ieškoti aukštesnės būties. Deja, Dravenis buvo apleidęs zen meditaciją ir karatė treniruotes. Dravenis merdėjo: jokie protingi, racionalūs argumentai jo neįtikintų - reikėjo šamano pagalbos.

Sugrįžęs iš paralelinės erdvės, Dravenis ilgai vėmė ir it sliekas raitėsi ant purvinų kambario grindų. Išgyvenęs mirtiną pavojų, jis atvėrė užblokuotą sąmonę. Pagaliau, meistriškos ir itin tikslios haliucinogeninių nuodų dozės, poveikis baigėsi. Atėjo sunkios pagirios. Tris dienas dar švelniai pykins ir maus raumenis.

- Ir kodėl dėdė Arvydas rizikavo, kodėl mane ištraukė iš alkoholizmo liūno? – stebėjosi Dravenis.

Atsakymas atėjo spontaniškai ir greitai. Raganaitė Giedrė! Taip, dukrelė paprašė tėvelio... Dravenis įpyko:

-Niekas neturi teisės reguliuoti mano sumauto gyvenimo!

Ūmai Dravenį užvaldė juokas ir palaima. Pagaliau, jį aplankė mūza ir jis greitai parašė šešis eilėraščius.