Dravenis spontaniškai, daug nesvarstydamas, apsigyveno sename mediniame priemiesčio name, visai šalia miško. Kodėl sugrįžęs iš Olsterio, Dravenis ignoravo patogumus ir pasirinko gūdų ir šiukšliną užmiestį? Į šį klausimą nebuvo jokio atsakymo. Argi? Dravenis žinojo, kad bet koks sprendimas turi mistišką priežastį ir neklydo. Namo savininkas Arvydas Katinas buvo keistas ir paslaptingas žmogus – nerūkė, negėrė ir dėjosi prastuoliu, bet Dravenis greitai perprato, kad jis - tobulai užsimaskavęs intelektualas. Bet kam slėpti savo žinias ir išprusimą? Šią paslaptį Dravenis ketino įminti. Tame pačiame name gyveno ir jo dukra Giedrė Katinaitė. Nei tėvas, nei dukra niekur nedirbo, bet šiltnamyje augino agurkus ir pomidorus. Bet ar galėjo šiltnamis išmaitinti šiuos du keistuolius? Netrukus paaiškėjo, kad dėdė Arvydas ( taip buvo liepta vadinti namo savininką ) buvo pensininkas, o Giedrė studijavo kolegijoje dizainą. Štai ir viskas. Daugiau nieko nuomininkas Dravenis neturėjo žinoti.
Nutolus nuo miesto centro, t.y. nuo veržlaus sostinės gyvenimo, laikas tarsi sustoja ir laikrodžių rodykles palengva sukasi atgal. Atšokęs nuo pasaulio tuštybių, Dravenis grimzdo į muziką, į prisiminimus. Tolo suklastota realybė, artėjo miražai, vizijos ir eilės...
Dvasios ramybę žlugdė pigus muzikinis centras. Velniškai trūko plataus garso diapazono. Dravenis pasigedo profesionalios aparatūros – stiprintuvo ir didžiulių akustinių kolonėlių. Atsiskyrėlis melomanas negalėjo įžengti į tikrą muziką. Tarsi žolės pjovimo mašina skambėjo gitaros, blerbė klavišiniai ir mušamieji instrumentai, bet Dravenis nebuvo išlepęs ir jo ausys pagaliau prisitaikė prie lėkšto muzikinio centro diapazono.
Dravenio niekada neslėgė vienatvė, todėl jis nepasigedo snobiškų pokalbių apie kultūrą ir politiką. Dravenis stokojo žinių, kurių galėjo pasisemti ne bibliotekoje, ne internete, bet tik miške ar kalnuose.
Tarsi niekas netrukdė prabilti paukščių kalba. Sėkmė jau buvo visai arti. Svyruojantis batas atsitrenkė į iš po žemės kyšantį daiktą, bet tai nebuvo medžio nuolauža. Tai buvo kaukolė ir, visa laimė, ne žmogaus. Gal karvės, gal briedžio.
- Kiek taškų yra ant musmirės kepurės, - tarė dėdė Arvydas ir ištiesė didžiulį nuodingą grybą.
- Trylika...
- Tiek kiek ir reikia... Draveni, tu jau atėjai, pasiekei tikslą... Pažadėk, kad pats niekada nebandysi pasigaminti ir ragauti musmirės eleksyro.
- Pažadu, - ne kiek nesudvejojo Dravenis, - aš nenoriu pakratyti kojų?
- Pakratysi, jei be tikslo slampinėsi laukais...
- Koks musmirės tikslas?
- Atverti sąmonę. Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę...
- - -
varnos
ne žmonės
jos šneka aiškia kalba
kurią sunku suprasti
švilpia vėjas vertėjas
dirvonuoja laisva žolė
jau neliko laiko
kaukolės dekoro apžiūrai
skubu
atverti duris
ir nuo pat slenksčio
suskaičiuoti visus žingsnius
bet gyvenimo laukas
akylai saugo savo perimetrą
ir niekam pigiai neparduoda žolės
delsia busti naktis
teks miegoti
o gal klajoti
iki pat ryto
- - -
galiu
įžengti į muziką
ir ramiai gerti arbatą,
stebėti kaip baltos sienos
užmaršties sietu
sijoja bevertes mintis
tikrovės aptvaro erdvė kiaura
ramybei
nereikia prisiminimų
pakanka tik atversti
bet kokią knygą
ir perskaityti tik vieną sakinį
tekstas visur tas pats
galima drąsiai
nuo visų puslapių
it dulkes
nubraukti raides
knygos pavirsta
tuščiais sąsiuviniais
ir saugo baltus lapus
dienoraščiams
prisiminimams
- - -
nuodai
sąmonės raktas
neišsipildžiusi mirtis
paslaugi
beribės galios tarnaitė
ko bijo gamta
ko bijo žmogus
basa baimė kasa duobes
ir renka sliekus žvejybai
irklų tyla nepalieka laiko
laužų kūrenimui
ugnies šokiams
bangų sūpuoklėse
supasi vienišas vėjas
beribis paribio dvelksmas
atšliaužia it gyvatė
ir gelia į kaklą
jau nereikia mokytojų
dosniai dalijančių
beverčius patarimus
tik musmirės
gali sutrumpinti kelią
anapus
- - -
pasitikėjimas
vertas spyrio į aukštą
diktatoriaus paminklą
alkano vilko staugimo
šiaurės raudų
pasitikėjimas
atveria kelius
į išmintį
į beprotybę
kur veda musmirės ištrauka
paruošta
pagal įslaptintą receptą
patikrinta saugia apeiga
laikas ruoštis kelionei
į kitą erdvę
švytėjimas suderins akis
ir iš ausų ištrauks
oro kamščius
galima bus išgirsti
tylos riaumojimą
ir švelnų triukšmo ošimą
neliks nei miško
nei lentpjūvės košmaro
nei miesto
nei užmiesčio
teks iš naujo
sapnuoti tikrovę
logikos saugikliai
bus išjungti
ir žodžiai
neteks prasmės
- - -
besvorė apeiga
nuostabos ir siaubo
pusiausvira
taurė sklidina
begarsės paslapties
vilko staugimas
kviečia į puotą
išgerk
eiki pro rūko duris
vanduo
tyras šaltinio dvelksmas
čiurlenimas akmenų
ir dumblių
gilus šuolis
į tamsos bedugnę
vizijos
pakartoja nakties gudrybes
pamiršta pavojus
jau galima atsitiesti
nuo blaivaus košmaro
išsemti iš akių
kasdienybės dumblą
paryškinti peizažo tolius
paklausti sienos
atsakyti vėjui
pažvelgti į sielos gelmę
bet verta tylėti
klausimai negirdi atsakymų
apvalėja medžių kamienai
kai iš skystų smegenų
plūsta nekintanti galia
nieko nesuprasti
nepažinti esmės
nemotyvuota privilegija
skendėti tamsoje
ir graužti save
iki pat skeleto šerdies
- - -
musmirės gali į šalį
patraukti scenos užuolaidas
saugančias pigią balagano repeticiją
transas
tai galimybė tuščiai salei
pasakyti paskutinį monologą
pasijuokti
kai parteryje lyja lietus
kai nuo kartoninių dekoracijų
kyla rūkas
kai žagsulys negrįžtamai išjungia
bevertes žiaunas
evakuacijos metu
geriamas gyvas sidabras
kvėpuojama drėgnu smėliu
pageltusiais pušų spygliais
suarta žeme
- - -
atėjęs prie laužo
pasijusi saugus
sudeginęs praeitį
nedvejodamas paliksi realybę
ir kai užsimerkęs nebepamatysi
savo vargano šešėlio
žinok
tu jau laisvas
girgžda praviri
apleisto parko verteliai
virš medinės tvoros
skraido violetiniai drugeliai
švilpia užkimęs vėjas
nešdamas
tolimą dolmenų šokį
tamsią naktį
sudūžta visi saulėlydžiai
spindi mėnulio diskas
virtuoziškai surinktas
iš stiklo šukių
apakę debesys
grąžina lunatikams sparnus
jau galima skristi
nes jau išmontuoti
rožiniai horizontų
kupolai
- - -
virš slėnio
rieda kamuolinis žaibas
paspirtas laumės batu
daugiau nebeprireiks
atsitiktinių žingsnių į nežinią
jau galima pažinti liūdesį
stebėti
kaip pro vilties plyšelius
byra auksinis kapinių smėlis
patirti
kaip kinta miško spalva
ir medžių kontūrai vėl tampa ryškūs
nėra aktyvaus tikrovės karkaso
žvilgsnio ratu bėga ryto rasa
garuoja nuodingi balų dažai
pušų šalos
sausi
nepadrožti pieštukai
piešia laimės miražus
paribio pievose
ganosi stumbrų banda
žvengia sparnuoti žirgai
loja sarginiai šunys
- - -
sugrąžinti atgal
gali tik paparčių plaustas
jonvabalių rodyklės
nusivylę naktimi
jau skamba aušrinės varpai
naktis užmigo ryte
ji nusinešė linksmas žvaigždes
ir danguje paliko
tik alkaną
mėnulį
Vilnius, 2014 m.