Vartai. Dravenio sugrįžimas

Dravenis spontaniškai, daug nesvarstydamas, apsigyveno sename mediniame priemiesčio name, visai šalia miško. Kodėl sugrįžęs iš Olsterio, Dravenis ignoravo patogumus ir pasirinko gūdų ir šiukšliną užmiestį? Į šį klausimą nebuvo jokio atsakymo. Argi? Dravenis žinojo, kad bet koks sprendimas turi mistišką priežastį ir neklydo. Namo savininkas Arvydas Katinas buvo keistas ir paslaptingas žmogus – nerūkė, negėrė ir dėjosi prastuoliu, bet Dravenis greitai perprato, kad jis - tobulai užsimaskavęs intelektualas. Bet kam slėpti savo žinias ir išprusimą? Šią paslaptį Dravenis ketino įminti. Tame pačiame name gyveno ir jo dukra Giedrė Katinaitė. Nei tėvas, nei dukra niekur nedirbo, bet šiltnamyje augino agurkus ir pomidorus. Bet ar galėjo šiltnamis išmaitinti šiuos du keistuolius? Netrukus paaiškėjo, kad dėdė Arvydas ( taip buvo liepta vadinti namo savininką ) buvo pensininkas, o Giedrė studijavo kolegijoje dizainą. Štai ir viskas. Daugiau nieko nuomininkas Dravenis neturėjo žinoti.

Nutolus nuo miesto centro, t.y. nuo veržlaus sostinės gyvenimo, laikas tarsi sustoja ir laikrodžių rodykles palengva sukasi atgal. Atšokęs nuo pasaulio tuštybių, Dravenis grimzdo į muziką, į prisiminimus. Tolo suklastota realybė, artėjo miražai, vizijos ir eilės...

Dvasios ramybę žlugdė pigus muzikinis centras. Velniškai trūko plataus garso diapazono. Dravenis pasigedo profesionalios aparatūros – stiprintuvo ir didžiulių akustinių kolonėlių. Atsiskyrėlis melomanas negalėjo įžengti į tikrą muziką. Tarsi žolės pjovimo mašina skambėjo gitaros, blerbė klavišiniai ir mušamieji instrumentai, bet Dravenis nebuvo išlepęs ir jo ausys pagaliau prisitaikė prie lėkšto muzikinio centro diapazono.

Dravenio niekada neslėgė vienatvė, todėl jis nepasigedo snobiškų pokalbių apie kultūrą ir politiką. Dravenis stokojo žinių, kurių galėjo pasisemti ne bibliotekoje, ne internete, bet tik miške ar kalnuose.

Tarsi niekas netrukdė prabilti paukščių kalba. Sėkmė jau buvo visai arti. Svyruojantis batas atsitrenkė į iš po žemės kyšantį daiktą, bet tai nebuvo medžio nuolauža. Tai buvo kaukolė ir, visa laimė, ne žmogaus. Gal karvės, gal briedžio.

- Kiek taškų yra ant musmirės kepurės, - tarė dėdė Arvydas ir ištiesė didžiulį nuodingą grybą.

- Trylika...

- Tiek kiek ir reikia... Draveni, tu jau atėjai, pasiekei tikslą... Pažadėk, kad pats niekada nebandysi pasigaminti ir ragauti musmirės eleksyro.

- Pažadu, - ne kiek nesudvejojo Dravenis, - aš nenoriu pakratyti kojų?

- Pakratysi, jei be tikslo slampinėsi laukais...

- Koks musmirės tikslas?

- Atverti sąmonę. Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę...

- - -

varnos

ne žmonės

jos šneka aiškia kalba

kurią sunku suprasti

švilpia vėjas vertėjas

dirvonuoja laisva žolė

jau neliko laiko

kaukolės dekoro apžiūrai

skubu

atverti duris

ir nuo pat slenksčio

suskaičiuoti visus žingsnius

bet gyvenimo laukas

akylai saugo savo perimetrą

ir niekam pigiai neparduoda žolės

delsia busti naktis

teks miegoti

o gal klajoti

iki pat ryto

- - -

galiu

įžengti į muziką

ir ramiai gerti arbatą,

stebėti kaip baltos sienos

užmaršties sietu

sijoja bevertes mintis

tikrovės aptvaro erdvė kiaura

ramybei

nereikia prisiminimų

pakanka tik atversti

bet kokią knygą

ir perskaityti tik vieną sakinį

tekstas visur tas pats

galima drąsiai

nuo visų puslapių

it dulkes

nubraukti raides

knygos pavirsta

tuščiais sąsiuviniais

ir saugo baltus lapus

dienoraščiams

prisiminimams

- - -

nuodai

sąmonės raktas

neišsipildžiusi mirtis

paslaugi

beribės galios tarnaitė

ko bijo gamta

ko bijo žmogus

basa baimė kasa duobes

ir renka sliekus žvejybai

irklų tyla nepalieka laiko

laužų kūrenimui

ugnies šokiams

bangų sūpuoklėse

supasi vienišas vėjas

beribis paribio dvelksmas

atšliaužia it gyvatė

ir gelia į kaklą

jau nereikia mokytojų

dosniai dalijančių

beverčius patarimus

tik musmirės

gali sutrumpinti kelią

anapus

- - -

pasitikėjimas

vertas spyrio į aukštą

diktatoriaus paminklą

alkano vilko staugimo

šiaurės raudų

pasitikėjimas

atveria kelius

į išmintį

į beprotybę

kur veda musmirės ištrauka

paruošta

pagal įslaptintą receptą

patikrinta saugia apeiga

laikas ruoštis kelionei

į kitą erdvę

švytėjimas suderins akis

ir iš ausų ištrauks

oro kamščius

galima bus išgirsti

tylos riaumojimą

ir švelnų triukšmo ošimą

neliks nei miško

nei lentpjūvės košmaro

nei miesto

nei užmiesčio

teks iš naujo

sapnuoti tikrovę

logikos saugikliai

bus išjungti

ir žodžiai

neteks prasmės

- - -

besvorė apeiga

nuostabos ir siaubo

pusiausvira

taurė sklidina

begarsės paslapties

vilko staugimas

kviečia į puotą

išgerk

eiki pro rūko duris

vanduo

tyras šaltinio dvelksmas

čiurlenimas akmenų

ir dumblių

gilus šuolis

į tamsos bedugnę

vizijos

pakartoja nakties gudrybes

pamiršta pavojus

jau galima atsitiesti

nuo blaivaus košmaro

išsemti iš akių

kasdienybės dumblą

paryškinti peizažo tolius

paklausti sienos

atsakyti vėjui

pažvelgti į sielos gelmę

bet verta tylėti

klausimai negirdi atsakymų

apvalėja medžių kamienai

kai iš skystų smegenų

plūsta nekintanti galia

nieko nesuprasti

nepažinti esmės

nemotyvuota privilegija

skendėti tamsoje

ir graužti save

iki pat skeleto šerdies

- - -

musmirės gali į šalį

patraukti scenos užuolaidas

saugančias pigią balagano repeticiją

transas

tai galimybė tuščiai salei

pasakyti paskutinį monologą

pasijuokti

kai parteryje lyja lietus

kai nuo kartoninių dekoracijų

kyla rūkas

kai žagsulys negrįžtamai išjungia

bevertes žiaunas

evakuacijos metu

geriamas gyvas sidabras

kvėpuojama drėgnu smėliu

pageltusiais pušų spygliais

suarta žeme

- - -

atėjęs prie laužo

pasijusi saugus

sudeginęs praeitį

nedvejodamas paliksi realybę

ir kai užsimerkęs nebepamatysi

savo vargano šešėlio

žinok

tu jau laisvas

girgžda praviri

apleisto parko verteliai

virš medinės tvoros

skraido violetiniai drugeliai

švilpia užkimęs vėjas

nešdamas

tolimą dolmenų šokį

tamsią naktį

sudūžta visi saulėlydžiai

spindi mėnulio diskas

virtuoziškai surinktas

iš stiklo šukių

apakę debesys

grąžina lunatikams sparnus

jau galima skristi

nes jau išmontuoti

rožiniai horizontų

kupolai

- - -

virš slėnio

rieda kamuolinis žaibas

paspirtas laumės batu

daugiau nebeprireiks

atsitiktinių žingsnių į nežinią

jau galima pažinti liūdesį

stebėti

kaip pro vilties plyšelius

byra auksinis kapinių smėlis

patirti

kaip kinta miško spalva

ir medžių kontūrai vėl tampa ryškūs

nėra aktyvaus tikrovės karkaso

žvilgsnio ratu bėga ryto rasa

garuoja nuodingi balų dažai

pušų šalos

sausi

nepadrožti pieštukai

piešia laimės miražus

paribio pievose

ganosi stumbrų banda

žvengia sparnuoti žirgai

loja sarginiai šunys

- - -

sugrąžinti atgal

gali tik paparčių plaustas

jonvabalių rodyklės

nusivylę naktimi

jau skamba aušrinės varpai

naktis užmigo ryte

ji nusinešė linksmas žvaigždes

ir danguje paliko

tik alkaną

mėnulį

Vilnius, 2014 m.