Eilės

Rudens mėnesiena

Mėnulis praveria debesį:

Šviesos pripildo sielą.

Tylos švytėjimu liejasi

Blyški rudens mėnesiena.

Klajoja apduję šešėliai,

Klebena duris išvaryti.

Žvaigždžių skaičiuoti išėję

Aprūko šarmojantį rytą.

Į šviesą įsisiaučia laukas,

Žvaigždžių prisagstęs į skolą.

Pasekęs šešėlius kaip auką,

Mėnulis už miško prapuola.

Užslopsta šviesa užmigdyta,

Plazdena šešėliais į sieną.

Širdis spinduliuojanti švyti

Jaukia rudens mėnesiena.

Rudeninė tyla

Žvarbstančioj ryto tyloj

šėmas rūkas išlašina

merdinčią gėlą rudens.

Gluosniai barsto lapus

ant aptingusio šokti vandens.

O rasotų rugienų kerai

nuo šalnų susigūžę,

sustirę į būtį akmens

suvirpės širdyje

ir suvirpins jautrumą

tylos... ji vienatvę graudens.

Tavaruos akyse dienomis

prisigėrę drėgmės stagarai –

nurudavus žolių užmarštis,

lyg mintin įsigraužus trandis...

Nejauku, jau žvarbu – negerai:

Skausmas plėšys bangų vilnimis.

Nusitvilkę žara vakarai

atplasnos vėl paukščiu,

kuris slepias sušalęs šiluos.

Kėkštas, grasęs klyksmu

nužvarbėjusią tylą rudens,

karčią styrančią uogą

apstingusią šalty knebens.

Įsisupus vienatvėn

širdimi neramia

jautrumos vartelius

sugirgždėjusius

tyliai ramiai uždarai.

Vėl migloti rytai,

apsiblausus diena,

jaukiai blėstantys

vakarai.

Rudenio vėjas

Šniokščia ir ūkia vėjas

Tartum šauktų kažkas.

Drasko šakas alėjų –

Nuogas mergų rankas.

Taršosi, šėlsta vėjas,

Laksto pašėlęs laukais.

Gal jisai išprotėjo,

O gal dar iš proto išeis.

Brazda ražienų penklinės,

Saują pelų – į akis.

Audrą savy atpažinęs,

Lietų tuojau užsakys.

Ko taip klaikiai nerimsta?!

Ko taip lanksto šakas?!

Nerimo vėjas pritvinksta –

Rudenį šaukia kažkas.

Artėjant žiemai

Išsinėrė ruduo iš savęs:

Jo apsvilintas kūnas merdi.

Kaip gyvatė į medžio šerdį

Sliuogia šaltis – tuojau išmes

Visą pulką į erdvę varnų.

Krūmų rankos it vyžų karnos

Apvynioja smilgų strėles,

Įsitemiančias kylant barniui

Tarp rudens ir vėjuotų laukų.

Lyg medžioklėj alsiu skaliku

Karksi skleisdamos darną

Klajoklės rūku – pilkos varnos.

Ir graudi jų skurdoka rauda,

Tarsi šalty skausmu išdejuota.

Apvynios ją speigų vainiku

Iškranksėtą – išskiemenuotą.