Ištatuiruoti žodžiai. Tos pačios spalvos, tik tūkstantį kartų stipriau. Ir tada suprantu - laikas nertis iš odos. Iš naujo mėtyti akmenukus, net jei žinau, kad nebūtinai grįšiu namo. Namai kuriami. Sukami, lyg lizdai dar neatskridusiems paukšteliams sodo gale. Be užuolaidų ir be užuominų. Ir viskas milijoną kartų paprasčiau. Vienas po kito išsirikiuoja svečiai. Spalvotais ženkleliais išpuoštos rankos ir smilkiniai. Mes atpažįstam viens kitą. Lėtai, netikėtai ir taip paprastai. Nes gravitacija tik įgauna pagreitį. Viskas tampa arčiau ir labiau.
Žmonės būriuojasi, laikosi už rankų. Rūko. Dumai stiebiasi link medžių viršūnių ir ten aukštai sudūžta į pilnatį.