Žaibų atolas

dangus ne veidrodis

žiūriu nematau savęs

beldžiu į griūvančią sieną

negirdžiu

kaip lauko žolė ardo akmenis

- - -

aukštelėje vėsu

nyku

pečius slegia drėgnas rūkas

vis dar ieškau galios taškų

šventyklos kurios niekas nestatė

- - -

sugrįšiu

kai sutems

kai vidurnaktį sudegs visos žvaigždės

ir debesys taps slidūs

įkritęs į oro duobę

pakilsiu iki pat žaibų atolo

- - -

guliu ant žolės

nenoriu pabusti

nes nieko nereikia išmokti sapne

girdžiu

kaip džiugiai kvarkia varlės

kaip ošia senos pušys

kaip beržas stiebiasi į dangų

ir mokosi matyti

esu ne vienas

turiu daug tikrų draugų

- - -

pažadino šviesus apuoko riksmas

iš nosies laša švinas

tuščiu šūviu nugalėjau save

matau tik pusę miško

drumzliną tiltą

ribotą asfaltą

- - -

pavargau skaityti gatvių vardus

reikia trauktis iš kelio

ant stogo lipa piktas mėnulis

neveikia oro paštas

alaus statinės be pašto ženklų

grįžtu neišgėręs nė lašo

palubyje supasi elektros lemputė

girgžda betono armatūra

galvoje sukasi mirtinas sūkurys

gyvenu be tikslo

stumiu dienas

naktis

tikrovė priklauso kažkam kitam

- - -

ant kilimo auga spygliuota viela

prie durų aukšta tvora

už lango elektrinis vaiduoklis

skleidžia neono šviesą

nėra aiškaus gyvenimo siužeto

trijų veiksmo slenksčių

palaikančių turėklų

tik pasirinkimo laisvė

Vilnius, 2013 m.