Ar ne laikas keistis?

Ką patiria šiuolaikiniai vaikai, kaip jie adaptuojasi šių dienų visuomenėje?

Bet koks pasikeitimas, išėjimas iš saugios namų ir šeimos aplinkos sukelia didžiulį stresą.  Baimė, nerimas ir entuziazmas persipina kartu. Vien tik mintis,kad tapsi mokiniu, sukelia didžiulį jaudulį. Daugelis pirmokų  labai aistringai kalba apie pirmąsias dienas mokykloje, apie patirtus  naujus išgyvenimus, sėkmes ir nesėkmes. Bet laikui bėgant tas entuziazmas ima blėsti, vaikas tarsi įsisuka į kasdienybės ratą. Mokykla ir pats mokymosi procesas tampa kažkuo labai nuobodžiu, neteikiančiu džiaugsmo, kažkuo labai standartizuotu ir nepaliekančiu erdvės kūrybai ir ieškojimams. Viskas susiveda į siaurą testų ir mokymo standartu sistemą ne tik mokiniams bet ir mokytojams, kurie vargu ar skiria pakankamai laiko mokymuisi ir saviugdai, be kurių, mokymo ir kūrybos procesas yra neįmanomas.

Labai liūdna, tačiau Lietuvą pasiekia tik labai maža dalis verstos literatūros, o didžiulė dalis šiuolaikinių tyrinėjimų psichologijos, neuroplastikos, pedagogikos srityse yra neprieinami daugeliui Lietuvos pedagogų dėl kalbos barjero.  Tokios disciplinos, kaip neuropsichologija, evoliucinė psichologija, kognityvus neuromokslas jau senokai priėmė neuroplastiškumo idėją ir kuria atitinkamus savo modelius. Pasižvalgykime po mūsų knygynus. Kiek literatūros šiais klausimais mes rastume šiandien? Turbūt nekyla abejonių, kad rezultatas labai nuviltų.

 Pedagogo vaidmuo yra labai susiaurintas, atrodo pakanka minimalių žinių labai siauroje srityje ir jau galima mokyti, kas ir yra daroma. Tylios klasės, lygiomis eilėmis išrykiuoti suolai su autoritariniu pedagogu priešakyje, grėsmingai palaikančiu discipliną ir spaudimą mokinių atžvilgiu, nesikeičia nuo neatmenamų laikų. Sąmoningai sukuriamas psichologinis spaudimas, stresas, kad būtų išlaikyta tyla ir tvarka. Turbūt sunku įsivaizduoti, kaip galimą mokyti ir siekti akademinio tikslo klasėje, kurioje aidi vaikų juokas, darbas vyksta interaktyviose grupėse, viskas siejama su saviraiška ir menine kūryba. Dirbtinai sukurtas tylos ir ramybės įspūdis pamokų metu kuria klaidingą saugumo ir koncentruoto dėmesio jausmą, nes manoma , kad tik tokia aplinka suteikia sąlygas teisingam ir kryptingam mokymuisi.

Tačiau šiuolaikinė gyvenimo situacija iš tikrųjų kelia žymiai didesnius reikalavimus tiek mokytojams, tiek mokiniams, sintezuoti įvairių sričių žinias darosi neišvengiama būtinybė. Tačiau mūsų švietimo sistema vegetuoja gilioje stagnacinėje duobėje, yra tarsi susikūrusi  iš pažiūros labai saugią terpę, kurioje labai patogu nieko nekeisti.  Knygų poreikio nebuvimas puikiai parodo situaciją. Jei nėra vartotojo, nei vienas leidėjas nekurs pasiūlos.

Kas vyksta moksleivio smegenyse, kai mokymo procesas vyksta tokioje aplinkoje?

Kai džiaugsmas ir vidinio komforto jausmas yra išguiti iš mokymo klasės ir pakeisti homogeniškumu, o spntaniškumą keičia konformizmas, mokinio smegenys yra tarsi atitolinamos nuo efektyvaus informacijos apdorojimo ir išsaugojimo ilgalaikėje atmintyje. Tai, ką mes turime dabar, yra mokymo klasės, kuriose vietoj mokymo, teikiančio malonumą, mokiniai turi nuobodulį , nerimą, bet tikrai ne susidomėjimą  ar poreikį ieškoti atsakymų į kylančius klausimus.

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kokį poveikį mokinio vidinio komforto būsena daro informacijos transmisijai ir išsaugojimui jo smegenyse. Faktoriai, kuriuos  įtakoja vidinio komforto lygis yra pasitikėjimas, atsakomybės jausmas, pozityvūs jausmai mokytojo atžvilgiu, palaikymas klasėje ir mokyklos bendruomenėje. Šios savybės yra tiesiogiai susijusios su tomis smegenų sritimis, kurios atsakingos už sėkmingą mokymąsi, atmintį ir aukščiausio lygio mąstymą. Kai mokymo klasėje nėra streso, mokiniai susidomėję ir motivuoti, jie gali pasiekti aukščiausio lygio supratimą, ieškoti ir rasti sąsajas tarp atskirų dalykų ir tuo pačiu rasti laiko juokui ir geroms emocijoms. Tai pasiekiame ne tylioje stagnacinėje klasėje ar kryptingoje paskaitoje, bet tada, kai klasėje vyrauja energinga, gyvo pažinimo atmosfera ir lygiateisiškas interaktyvumas.