Apie dingusį laiką

Mano asmeninio laiko, kurį prabuvau šioje žemėje, skaičiuoklėje pastaruoju metu skaičiai persivertė ir turbūt dėl to tapau truputį atidesnė, švelnesnė ir labiau mokanti skaičiuoti. Klausimas lieka - kur dingsta laikas?

2 minutes ignoruojant priminimus.

30 minučių bandant išsiaiškinti nesusipratimą, kuris kilo paprasčiausiai bandant prieiti prie to paties sprendimo iš skirtingų pusių.

15 minučių atidėliojant kažką vien dėl nepasisekimo baimės.

1 minutė galvojant, kokios spalvos patalynė labiau tiktų prie šios savaitės nuotaikos.

17 minučių norėjimo būti kur nors kitur nei čia ir dabar.

3,5 minutės laukiant kito šviesoforo signalo.

6 minutės bandant surasti žmones, kurie ignoruoja savo priminimus.

...

Šis sąrašas gali plėstis, vienok į jį niekuomet nepapuls tokie dalykai kaip laukimas vėluojančio draugo, nes rankinėje visada turiu knygą, žiūrėjimas į vandenį, svajojimas apie ateitį, ilgi apkabinimai ar šypsenos praeiviams. Galų gale, mokymasis sustabdyti laiką ir galvojimas, kur jį pametei, taip pat išmoko džiaugsmo atpažinti, kas svarbu, nes juk išties laikas tėra panašus į pasakišką būtybę, kuri nutolsta tuo momentu, kai galvoji ją laikąs rankose...