Užminuotos eilės

KALNAI

nutilo gatvės

pasislėpusios po sunkiomis

grindinio plytelėmis

po vakarykščiu dangumi

neišaušo nauja diena

atsitokėjau

dar gyvas

klasikų prakeiktas

atsitiesiau

pakylėtas

kasdienybės

nesulenktas per pusę

debesyse vis dar ieškau

paklydusių žaibų

smuklėje geriu šviesų alų

meduoliais šeriu tolerantiškas kates

po antro bokalo braška griaučiai

pasiilgę aukštikalnių speigo

noriu kopti aukščiau

ten kur sniego žmonės

veltui pilsto ledinį šampaną

ir gieda laimingi kalnai

KRYPTIS

rieda galva

biliardą

žaidžia kamuoliai

ir duobės

sunku nuo žalio aksomo

atplėšti akis

pažvelgti anapus

DYKUMA

gėlas

miražų troškulys

neįmanoma paskęsti

dangus

lašas

gyvo vandens

švilpia vėjas

piligrimas

oro vandenynu plaukia smėlis

šviesios kopų mintys

atšokusios

nuo suakmenėjusių

širdžių

dykuma

jausmų pilnatvė

šulinio akys

užkastos

abejonių rūke

KARJERA

vakare

prinoksta veidas

vis sunkiau

sutilpti

į dangoraižio rėmus

ir niekas jau nebeprimena

kad rožiniai saulėlydžiai

dalijami veltui

kad lipant laiptais

aukštyn

plyšta išeiginiai batai

kad šviesūs stiklai

nudažo akis

blyškia laimės šviesa

RIBA

prie duobės krašto

mediniai turėklai

trukdo šokti

aukštyn

Vilnius, 2013 m.