Apie skyrybą

Vakarais būna ramu, kai leidi sau tik būti. Ir šešėliai perauga į žmones. Kalbam tyliai, o tylim dar garsiau. Ramybė tėra užduotis atrasti, nes esam gimę permainų laikais. Ir bijom jų labiau, nei leidžiam sau tai pripažinti.

Nubrozdinti keliai, nutrinti paso viršeliai, naujos spalvos naujose akyse. Ar gali kaltinti žmones dėl nežinojimo?

Šios dienos panašios į Henriko Radausko eilėraščius, kur žodžiais tik ieškom vaizdų. Dabar jau žinau kur kas daugiau apie skirtumus, nes jaučiu, kaip mane atskiria iš minios nepažįstamieji. Išskirti nebereikia, skyrybos ženklai - nebe brangiausias dalykas šiam mieste.

Galiausiai kartais nebeįmanoma atskriti laukimo nuo dienų, paukščių nuo dangaus, jausmo nuo tylos. Viskas tampa taip gerai pažįstama, lyg tai būtų tas pats spektaklis, tik su vis kita scenografija. Ir tu kartoji savo žodžius vis labiau pasitikėdamas savimi. Ir jau žinai, kad nebesvarbu, kiek delnų prisilietė prie tavo namų durų rankenos, svarbu, kas jas uždarys iš vidaus.

Čia vis dar žydi magnolijos. Ir lietaus nebeatskiri nuo dangaus.