Siuvinėjimas kryžiuku

1.

siuvinėjau

pirmiausia

gėles

tulpes

rožes

ramunes

kryželiais

vaikystėje

dienai

sutrumpnti

ir

pailsėt

po

darbų

buvo

alsus

malonumas

kryželius

adata

siųti

ant

audinio

su

piešiniu

arba

kanva

apjuosta

lankeliu

spalvos

derėjo

ir

pildėsi

raštais

drobulė

balta

dar

be

kraujo

spalvos

nepažinusi

skausmo

ir

kovų

praeities

istorijos

mėgintos

ištrinti

iš

visų

atminties

 

2.

balta drobulė

kvadratėlių

piešiniu

marga

dar

mirga

akyse

kraujo

spalva

rožė

jungiasi

su adata

sunkiai

valdoma

pirštų

įsiduriu

kraujas

įsilieja

į drobulę

dėmė

ženklina

mano

būtį

imu

siuvinėti

ant drobės

baltos

raudonai

 

3.

siuvinėju

žalčio

karūną

žaltys

sukapotas

į gabalus

išmėtytas

kad

nesugytų

jo kūnas

iš dvylikos

dalių

baltų

baltos

karalystės

iš dvylikos

brolių

juodvarnių

sesers

atėjusios

jų

išvaduoti

nuo prakeiksmo

žaltys

nugrimzdo

jūroje

kraujo

putoj

prigėrė

perpjautas

dalgio

dvylika

kryželių

žalčio

karūnoj

žėri

raudona

spalva

iš nakties

 

4.

nekalta

kad

gimiau

raudonu

metu

nors

sniegas

buvo

užpustęs

laukus

užnešęs

kiemą

baltai

sako

tais

metais

dar

nubaldavo

drobės

išneštos

gegužy

ant

pievos

saulei

nublukinti

skausmą

išėsti

raudonas

dėmes

jau

parudusias

iš senų

paklodžių

kurios

krauju

pažymėtos

protėvių

mirusių

Durbės

Saulės

Žalgirio

mūšio

laukuos

sako

tik

skausmo

šitaip

gegužės

saulėkaitoje

neišblukins

jokia

užmarštis

siuvinėju

Vytauto

galvą

ant drobės

tik

pirštą

vėl

įsiduriu

skausmo

nebejuntu

įpratau

nueiti

paviršium

palikti

kryželį

raudoną

ties Vytauto

kalaviju

lašelį

kraujo

tautos

gyvybės

įsčiose

 

5.

siuvinėju

iš

nevilties

Nepriklausomą

Lietuvą

kad ir kaip

jos

norėjau

ir

troško

jos

visa

giminė

mama

pasakė

nieko

gero

nebus

siuvinys

nesiseka

rizga

siūlai

rišas

mazgeliai

nepertrauksiu

per drobę

ir kanvą

siūlo

raudono

nebenoriu

daugiau

tos spalvos

kuri

primena

pokarį

vežimus

ir

skrebus

su didžiuliu

šunim

ak

ir vėl

įsidūriau

ir

kraujas

nesutepė

drobės

liko

many

užslopęs

žaizdelė

traukiasi

tarsi

meilė

Tėvynei

išeinančių

akyse

į nežinią

iš namų

kas

galėjo

tikėti

kad

užžels

takai

ir

vieškeliai

ves

į niekur

tuo

niekada

nebūčiau

patikėjus

vaikystėj

kai

tėvai

vis

svajojo

susėdę

apie laisvą

Lietuvą

ir

susipykdavo

ėmę

kalbėti

kaip dirbs

atgautas

žemes

mama

kartą

prasitarė

nebenoriu

aš

tų

žemių

savų

ir

tai

buvo

tarsi

išsipildymo

ženklas

ateičiai

dabar

kai

daugelis

Tėvynę

palieka

be jokios

priežasties

arba

iš nevilties

bedarbystės

ar

skurdo

 

6.

siuvinėti

baigiu

padėjusi

adatą

ištraukau

kanvos

siūlus

įtempiu

siuvinį

rankomis

uždedu

lankelį

ir

laikau

kol išsilygins

neliks

duobių

iškilimų

o kryžiukai

bus

dailiai

vienodi

užsimerkusi

užspaudžiu

akių

obuolius

kaip vaikystėje

kai laukiau

pažyrant

žvaigždes

iš akių

viliuosi

stebuklo

atsimerkiu

plaukia

ir

plaukia

rausvi

debesėliai

virš siuvinio

tarsi

Lietuvos

ir

virsta

raudona

dėme

negreitai

dar ji

išnyks

iš mūsų

akių

 

2010–2013