IRM: „Kūrinys pavyksta tik tada, jei turiu jėgų vienu metu pakirsti sau jėgas ir sugundyti save“

Albumas – pirmosios ir kitos impresijos

Pradžioje pateiksiu kūrinių sąrašą, iš kurio, kaip ir iš albumo viršelio, galima susidaryti šiokią tokią nuomonę, kas tai yra IRM.

Balto albumo track‘ai:

1. order

2. like hearts

3. purple screen
4. study for a crucifixion : 1

5. study for a crucifixion : 2
6. study for a crucifixion : 3

7. study for a crucifixion : 4

8. the cult of young man

9. kill the blind

10. strictly platonic

11. noose of silver
12. euphoria [rebirth]
13. human substance
14. inner phobia

Juodo albumo track'ai:

1. janus introduction

2. here are the young men
3. the cult of the young man

4 aktion anathem

5. medley for a hanging

6. limelight

7. stage of crucifixion

8. nigredo indicator : 2
9. order variation : 1
10. order variation : 2
11. nigredo indicator : 1
12. order variation : 4
13. sebastian


Tai nėra itin lengva muzika, nekasdieniam klausymui, taip sakant. Tačiau įsijungus CD, sustoti klausyti sunku – maloniai įtraukia. Specifinis IRM stilius – su „rėkiančiu“ vokalu ir pulsuojančiais ritmais – sunkokai prisijaukinamas, tačiau prisijaukinus taps mielas. Leidiniui ir už estetiką, ir už puikią muziką (bei retų įrašų „atkapstymą“) rašau 10/10. Daugiau pasakoti apie tai, kas yra IRM muzika, beveik nėra prasmės, ją tiesiog reikia klausyti.

Beje, tai – jau trečias IRM leidinys, išleistas Lietuvoje. Prieš tai pasirodė „Red Album“ (2010, CD) ir „Oedipus Dethroned / An Act Of Self Mutilation Is An Act Of Freedom“ (2011, 2CD).

Interviu su Martinu Bladhu

IRM projekto siela – Martinas Bladhas. Jis sutiko atsakyti į klausimus.

Sveikinu Jus pasirodžius leidiniui „Anthology“. Kaip jaučiatės po 15 metų jau būdamas savo žanro klasiku?

Ačiū už malonius žodžius! IRM yra greičiau žinomas vardas mikrokosmose, niekada savęs nelaikydavome klasikais. (IRM, be M. Bladho, groja Erikas Jarlas ir Mikaelis Oretoftas, - M. P.)

Sunku apibūdinti tokią muziką kaip Jūsų. IRM vadinami post industrial / power electronics projektu. Kaip Jūs pats vadinate savo grojamą stilių?

Man tai visiškai nesvarbu. Asmeniškai klausau labai nedaug subkultūrinės muzikos ir nemanau, kad mes turime daug bendro su miriadais šiuolaikinių power electronics ar noise grupių / projektų. Labiausiai man patinka apibūdinimas post industrial.

Koks buvo pirmas Jūsų perklausytas albumas?

Būdamas vaikas, neklausiau muzikos, domėjausi vizualika. Muzika man visada buvo svarbi savo turiniu. Vienintelė muzika, kuri patiko, buvo filmų garso takeliai, nes jie primindavo mano mėgstamų filmų vaizdus. Taigi atsakymas į klausimą būtų – John Barry arba Ennio Morricone spaghetti western kompozicijos.

Kaip pradėjote kurti muziką? Ar išliko pirmieji įrašai? Kas įkvėpė ją pradėti kurti?

1992-1993 metais rašiau dainų tekstus ekstremalaus metalo grupei (nei jie, nei įrašai neišliko). Po metų kitų prie jos prisijungė E. Jarlas ir nuo to laiko mes ėmėme kartu kurti muziką. 1995-1998 metais grojau alternatyvaus / avangardinio roko grupėje kartu su Magnusu Lindhu (pagrindiniais įkvėpėjais tapo Joy Division, Swans, ankstyvieji The Cure). Ši grupė vėliau virto mano kitu projektu – Skin Area. 1997-ųjų pabaigoje Erikas atsinešė sintezatorių su intencija groti „industrinę muziką“ ir paprašė jam padėti. Taip gimė IRM. Tuo metu klausiau tokių grupių kaip Whitehouse, Brighter Death Now, M. B., ankstyvųjų Swans.

Visi projektai, kuriuose dalyvavau, man vienodai artimi. Skiriasi tik žmonės, kurie kartu dalyvauja – Erikas ir M. Oretoftas – IRM, Magnusas – Skin Area. Daugelį įrašų pasirašau kaip Martinas Bladhas (taip, tai mano tikras vardas), taip pat esu grojęs su Bo I. Caveforsu, Peteriu Sotosu. Mano vaizdinė ir garsinė kūryba yra persipynusios. Pavyzdžiui, albume „The Island of Death“ (2012, CD, įrašytas kartu su Bo I. Caveforsu) žodžiai ir vaizdų koliažai yra tokie pat svarbūs kaip ir garsai.

Kokius savo albumus vertinate labiausiai?

Šiuo metu įrašinėju ketvirtą ilgagrojį albumą, taip pat esame išleidę tris EP ir koncertinį įrašą. Skin Area išleido tris studijinius albumus ir EP. Su E. Jarlu išleistas mini-LP. Kaip Martin Bladh išleidau penkis albumus.

Mano mėgstamiausi albumai (ne eilės tvarka) – Skin Area „Rothko Field“ (2012), „The Island of Death“ ir IRM „Order⁴“ (2010).

Manau, kad bet kuris menininkas visada labiausiai vertina paskutinį savo kūrinį.

Švedija atrodo tarsi rojus tiems, kurie klauso ir kuria post industrial / power electronics / noise muziką. Kaip manote, kodėl?

Nemanau, kad yra vadinamoji „Švedijos scena“. DIY kasečių kultūra man atrodo labai tolima. Joje aš nematau turinio ir nemėgstu tų, kurie kuria noise  vien tam, kad pareikštų, jog kuria noise. Daug kas tai gali daryti, bet tik keliems pavyksta. Mėgstu Kristianą Olssoną (Alfarmania, Blood Ov Thee Christ, Ghoulbog, Gimla, Heid, Kadaver, Survival Unit) ir Shift.

IRM nėra populiarūs Švedijoje, nes mes niekada nebuvome DIY kartos dalimi. Turime nedidelį gerbėjų ratą, kuris vis dar perka mūsų įrašus.

Kaip Jums patiko Lietuva? Jūsų pasirodymai Vilniuje buvo įspūdingi.

Taip, IRM grojo Vilniuje du kartus, tai buvo labai egzotiška. Atsimenu, kad atvykome vėlai vakare ir ieškojome supermarketo, kad nusipirktume alkoholio. Tada ėjome per parką, kur 17-metis su marškinėliais (buvo šalta, žiema, daug sniego) su ginklu praėjo pro mus. Welcome to Vilnius!

Grojome, spėju, sovietinių laikų sporto arenoje, kurioje buvo išdaužtas langas ir užklijuotas juodais plastikiniais maišais. Mums pasakojo, kad dieną prieš tai vyko reivo vakarėlis ir vienas vaikinas iššoko per tą langą, susižeidė koją, kurią ligoninėje teko amputuoti.

Man Lietuva ir jos žmonės labai patiko!

Kokias grupes mėgstate labiausiai?

Deja, neklausau tiek daug muzikos, kiek turbūt turėčiau... Nesivaikau madų, neieškau naujų grupių. Man pagrindinę įtaką daro dailė ir literatūra. Mėgstu Scotto Walkero vėlyvuosius albumus, „Bisch Bosch“ (2012) buvo albumas, kuris sujaudino mane. Swans vis dar yra labai geri koncertuose. Taip pat klausausi Giacinto Scelsi, Ianis‘o Xenakis‘o, Krzysztofo Pendereckio, Berndo Aloiso Zimmermanno, Jani Christou.

Kas dėl industrial muzikos, vis dar labai mėgstu Throbbing Gristle ir Whitehouse.

Kodėl IRM estetika tokia „kruvina“? Ką Jums tai reiškia?

„Kraujo estetika“ buvo būdinga mūsų ankstyviesiems pasirodymams, kuriems didelę įtaką padarė Vienos akcionistai, ypač Hermannas Nitschas.

Meno kūrinys mane domina tada, kai jis susijęs su kūnu, dažniausiai – sužalotu vyrišku kūnu (mano ar kito žmogaus). Aš siekiu parodyti stiprią jausminę ir estetinę egzaltacijos formą, santykį tarp aukos ir kankintojo, meilės ir neapykantos, mazochizmo ir sadizmo, šalto skustuvo ir šilto kūno. Kūrinys pavyksta tik tada, jei turiu jėgų vienu metu pakirsti sau jėgas ir sugundyti save.