„Tada žinau, kam gyvenu…“

Kas yra dokumentinio filmo kūrėjas? Kuo jis ypatingas?

R.G.  Nežinau, kaip tiksliai ir gražiai apibrėžti, kas yra dokumentinio filmo kūrėjas, galiu tik pasakyti: esu laimingas ir dėkoju likimui, kad dėl šios profesijos turėjau ir tebeturiu galimybę būti arti žmonių, matyti juos visokius – ir nuopuolio, ir sublizgėjimo momentais. Matyti, suprasti ir parodyti filmuose tai, ko galbūt kiti nemato arba mato kitaip. Mane traukia neįžymūs, nesensacingi žmonės, ant kurių Lietuvoje laikosi viskas, kas dar laikosi.

J.G.  Dokumentininką apibūdinčiau kaip žmogų, kuris turi mokėti klausytis kito, o ne pats kalbėti, aiškintis, o ne aiškinti. Pasipūtėlis visada rizikuoja neišgirsti įdomiausių istorijų... Tiek to ypatingumo, bet šios savybės turbūt būdingos kiekvienam žmogui, kuris trokšta bent ką nors suprasti šiame klampiame pasaulyje.

Visą gyvenimą žmogus ieško prasmės. Turbūt dokumentinis filmas yra viena iš labiausiai subtilių tos paieškos formų, judėjimas link sielos balso. Papasakokite apie tai, apie tą kelią, kuris praeinamas nuo filmo iki filmo.

J.G. Mums gyvenimas buvo – ir tebėra – maloningas: laiko upe nuplaukėme netrumpą atkarpą, daug visko patyrėme. Iš sutiktų žmonių istorijų mėginome suprasti, kaip jie tveria ir ištveria likimo dovanotą laiką. Matėme, kaip jie plūkiasi: vieni guldo galvas dėl netvarių, nereikalingų dalykų, kiti iš paskutiniųjų stengiasi garbingai išsilaikyti, nepasiduoti egzistencinei depresijai. Liūdna, bet pastarųjų mažėja. Tai ne tik Lietuvos bėda – girdime ir matome, kas darosi žmogui visur pasaulyje. Į klausimą dėl gyvenimo prasmės vis mažiau guodžiančių atsakymų...

R.G. Nuo tokių melancholiškų Julijos pasvarstymų einu prie konkretesnės Jūsų klausimo dalies. Kai nuvažiuoju į seną trobelę tarp miškų ir ežerų, man rūpi priskaldyti malkų, užkurti krosnį, nupjauti žolę, pagenėti senus medžius. Čiulba paukščiai, riaumoja stirninas, kvepia upelio ir ežero vandenys. Ko dar galiu norėti, ko klausti? Ten išgyvenu laiką nuo filmo iki filmo. Baigus filmą  iškart apima liūdesys. Nesuprasi, kas labiau kamuoja: ar mintis, kad ne viską padariau ką norėjau, ar tas nepakenčiamai ilgas laikas, kurį turėsiu išgyventi, kol vėl nersiu į darbus. Tik pradedu filmuoti – užplūsta energija!  Apie nieką daugiau negaliu galvoti. Tada žinau, kam gyvenu.

Kas yra kūrybinio individualumo bruožai dokumentikoje?

J.G. Keblu dabar kalbėti apie kūrybinį individualumą dokumentikoje. Kas tik netingi – fiksuoja, įvaizdina viską  aplinkui. Mobiliaisiais telefonais, akiniais, rašikliais filmuoja, fotografuoja bet kokį turškimąsi.

R.G. Dažnai matau chaotiškus, ištęstus, bet kaip sukurptus darbus, o man sako: čiagi tikra dokumentika, tikras gyvenimas! Sutinku: čia lygiai taip pat tikra, kaip aviečių skonio kisielius... Žmonės mėgsta pakaitalus, taigi apie kokią nors filmo kokybę, formos išbaigtumą, meistrystės reikalus net nepatogu užsiminti. Gal esu nepataisomas niurzga, tačiau man patinka ramiai įsižiūrėti ir pagalvoti. Pasidžiaugti ir paliūdėti dėl to, ką pamatau. Man labai patinka trumpas sakinys, trumpas „įkrautas“ filmas. Nemėgstu akivaizdžių efektų, specialių autoriaus provokacijų, dirbtinių, nebūdingų filmuojamam žmogui dalykų. Bet nepaprastai džiaugiuosi, kai man į juoką atsakoma juoku. Tokia yra nepamirštama filmo „Lieknas“ herojė Aldona Jaronytė.

J.G.  Mes vadinam ją Biržų žemės deive. Dėl jos ypatingos meilės visam kas gyva.

Ar užtenka dokumentinio filmo kūrėjui būti tik stebėtoju?

R.G. Mokėjimas stebėti ir pastebėti, įsižiūrėti ir pamatyti savaime geras dalykas. Man svarbu, kaip visa tai, kas pamatyta ir išgyventa, išjausta, atsispindi ekrane. Kaip tai, apie ką  galvoju, transformuojasi filme. Bet šis virsmas nenuspėjamas. Man tai neretai įvyksta spontaniškai, iš tos akimirkos jausmo ar pojūčio.

J.G. Prieš gerus du dešimtmečius su Rimu dalyvavome viename iš Niujorko festivalių (rodėme filmą „Pirtis“). Apsilankėme pas Joną Meką. Ir uždavėme jam absurdišką (kaip netrukus supratome) klausimą: ką jis mums patartų įdomiausio pamatyti Manhetene per keletą dienų? Mekas nusijuokė: slampinėkite gatvėmis, dairykitės, žiūrėkit, ir viskas!.. Slampinėjom, dairėmės. Pamatėme nuostabą keliančių dalykų. Pasidarėme naudingų išvadų apie verdantį laisvo gyvenimo katilą, į kurį mes ką tik buvom įšokę nuogi basi.

R.G. Taigi, stebėti – naudingas užsiėmimas, bet filmui, žinoma, to nepakanka. Galų gale turi sugebėti profesionaliai sutvarkyti sukauptą nufilmuotą medžiagą, iš viso to chaoso „ištraukti šaknį” ir pasakyti tai, ką labiausiai norėjai pasakyti.

Marketta Kimber, vienas iš Niujorko universiteto režisūros dėstytojų, yra pasakęs: „Jeigu jūs norite pastatyti aukštą pastatą,tai iš pradžių jums teks išrausti gilią duobę.“ Turėdamas omenyje tai, kad norint atkurti gyvenimą ekrane, būtinas savęs pažinimo fundamentas.

Kaip neperžengti tos ribos, juk gerame dokumentiniame filme režisierius tarsi išnyksta savo kūrinyje.

J.G. Tas, kuris kadaise pasakė „pažink save“, matyt, buvo gero, šviesaus būdo dėdė, jam kapstytis savyje buvo malonu kaip gražiame sodelyje. Nežinia kodėl, bet man atrodo, kad  be tam tikro išmanymo užsiimti savianalize (savikapsta) šių laikų žmogui yra ganėtinai pavojinga. Nemokėdamas nuraminti sudirgusios sielos – išrausi gilią duobę, į kurią pats įkrisi.

R.G. Pradėdamas  filmuoti jau žinau atsakymą į klausimą, ar man tai svarbu, ar skauda. Kita vertus, per daugelį metų šiek tiek pažinau save ir suvokiu, kad daug ko tiesiog nesugebėsiu įveikti. Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau mįslių aplink randasi. Įtikinamai atkurti gyvenimą (tiksliau būtų pasakyti – jo fragmentus) ekrane apskritai yra juodas darbas, juo labiau dabar, kai žmogaus buvimas čia pasidarė takus, nenuspėjamas. Gyvenu su savo filmu ir jame, pabėgti niekur negaliu. Filme matau, koks esu aš. Ar  toks kam nors esu įdomus – jau kitas reikalas.

Kaip surandate ir apibrėžiate savo filmų temas?

R.G. Temų niekaip kitaip negalima surasti tik būnant tarp žmonių, su žmonėmis. Šiaip mintis apie būsimą filmą dažnai užklumpa netikėtai. Sužadinti norą, aistrą filmui kurti gali ne tik bėgantis, tekantis, bet ir stovintis,  maurais užėjęs vanduo. Kartais išprovokuoja smulkmena, detalė, daili kūno linija ar netikėta veido išraiška. Būna, kad pažįstamas, daug kartų matytas daiktas, staiga kitaip apšviestas, ilgam įstringa galvoje, ir esi priverstas kažką su tuo daryti. Tomis akimirkomis svarbiausia mano nuostatos, įsitikinimai. Bet kartais mintis, su kuria gyvenu mėnesį, metus, taip ir lieka tik mano galvoje.

J.G. Prisimenu, vieną vasaros vakarą važiuodami traukiniu palaukėje išvydome kaliausę. Pūstelėjo vėjas, ji sujudėjo tarsi gyva mįslinga būtybė. Kurį laiką fotografavome tas skudurines skulptūras visoje Lietuvoje. Žmonėms atrodėme kuoktelėję: ką ypatingo tose baidyklėse įžiūrime? O mums švietė paprasta mintis: nėra taip, kad žmogus savo nudrengtas drapanas bet kaip užmeta ant sukryžiuotų pagalių, ir tiek. Jis kuria! Ir tai yra nepaprasta. Galų gale radosi trumpas kino filmas „Kaliausė“ (beje, jis sėkmingai buvo rodomas Ispanijos, JAV ir kitų šalių kino festivaliuose).

Ar būtinos ypatingos aplinkybės ar sąlygos tam, kad prasidėtų darbas?

R.G. Dabartinis gyvenimas Lietuvoje ir yra tos ypatingos aplinkybės, siūlančios tiek idėjų ir temų, kad tik spėk suktis. Melancholija ir veržlumas, abejingumas ir godulys, švelnumas ir neapykanta – čia visko per akis, viskas susipynę, veikia kaip  sprogmenys. Išmėtyti ant grindų uždaromos kaimo mokyklos pradinukų piešiniai sukelia didžiulį norą priešintis kvailystėms ir niekšybėms. Ar gali būti geresnių sąlygų kurti?

J.G. Iš tikrųjų! Tik paklausykim: vieni labai myli Lietuvą, kiti myli maistą, treti (jų mažuma) – vaikus ir t.t. Ir tie žmonės smūgiuoja vieni kitiems į paširdžius. Tikras cirkas. Būtų juokinga, jei nebūtų tiek aukų.

Kiek jums svarbus garso kompozicijos išdėstymas filme?

R.G. Idealiu atveju filme neturi būti nereikalingų dalykų. Vaizdas, kalba, muzika, triukšmai – viskas svarbu, viskas susiję, išvien „dirba“ filmui. Netikslus, ne vietoje, nebūtinas garsas išmuša iš vėžių, erzina. Kiekvieno filmo garso takeliui turi  šauktis artimos sielos – kompozitoriaus, garso režisieriaus – balso. Taip Florencijos, Madrido, Karlovy Varų  festivaliuose kino kritikai, žiūrovai, aukštai įvertinę filmą „Upė“, kalbėjo apie  jo muzikos ir vaizdo darną.

Ar yra tokių temų, kurių vengiate?

J.G. Gerai pagalvojus, vengtinų temų kaip ir nėra. Yra tik žmonių, nuo kurių norisi bėgti  neatsigręžiant. Kraujas stingsta, kai  bejėgį žmogelį džiūgaudami prigirdo avinėlio pėdos balutėje.

R.G. Kurdamas filmus tampu  savanaudis, bjaurus, užsispyręs, bet niekada nesiekiu  apgauti ar įskaudinti, pasityčioti ar pažeminti filmuojamo žmogaus. Man tai nėra tik filmo personažas, su kiekviena diena jis darosi labiau artimas, savas... Ydos, negalia man nėra  pasimėgavimo, kūrybinio polėkio šaltinis. Ko nelinkiu sau, kodėl turėčiau linkėti kitam? Mano bendravimas su filmuojamais žmonėmis neprasideda ir nesibaigia su filmo pradžia ir pabaiga. Jie lieka mano mintyse ne vienerius metus.  Kaip filmo „Brasbendas“ žmonės iš Perekšlių ir Sujetų kaimų, ar „Upės“ vaikai iš Saleninkų prie Neries.

Kokia dokumentinio filmo situacija Lietuvoje? Su kokiomis kliūtimis susiduriate norėdami prabilti savo darbais į publiką? Koks yra dokumentinio filmo žiūrovas Lietuvoje?

R.G. Apie dokumentinio kino situaciją Lietuvoje kalbėti nenoriu. Reikalai prasti.

Jei šiuo metu turėtumėte visas sąlygas idėjai įgyvendinti, kokia tai būtų tema?

R.G. Beldžiu į savo uosio stalą: bijau nelaiku išsitarti. Mano gyvenime jau yra buvę, kad tai, apie ką ilgai galvojau, svajojau padaryti, taip ir liko mano sapnuose. Taigi dabar  apie savo būsimą gyvenimą vengiu pasakoti viešai.  O „visos sąlygos“... Kas tai?

J.G. Kaip nuostabu yra senti – tema, apie kurią pastaruoju metu galvoju. Dėl amžiaus ir šiokios tokios patirties, manau, turiu teisę išsijuosusi laidyti liežuvį apie visuomenę, kurioje viešpatauja neblėstanti jaunystė. Jaunimas svaigsta nuo svajonių apie laimingą, nerūpestingą gyvenimą, kupiną sekso, grožio, pinigų. Kodėl niekas jiems nesako, kad didžiausia išmintis būtų ne vaikytis laimės miražo, o mokytis išvengti nelaimių arba, joms užklupus, ištverti?  Senatvė – pati tikroji daugelio mūsų ateitis. Ar įmanoma be baimės ir pasidygėjimo pažvelgti jai į akis?.. Matau tragikomišką vaizdelį, bet kas tau finansuos tokį projektą! Tiesiog eis šokti su manimi...

Ko palinkėtumėte sau ir kitiems Lietuvos menininkams? Ko palinkėtumėte žiūrovams?

R.G.  Sau ir kitiems linkiu: išvengti susidūrimo su pykčio ar pavydo iškreiptais veidais, sutikti daugiau nuoširdžių bendraminčių, mielų šviesių žvilgsnių – juk taip svarbu būti suprastam ir mylimam. Savo filmais negaliu pakeisti gyvenimo, padaryti jį gražesnį, geresnį. Bet gal ekrane rodomos magiškosios kino akimirkos leistų žiūrovui  šiek tiek lengviau išgyventi, ištverti jo paties patirtas nuoskaudas, nusivylimus. Būtų nuostabu, jei į lietuvišką dokumentinį filmą Lietuvos miestuose ir miesteliuose išsirikiuotų eilės žiūrovų, kaip į Tamperės, Bilbao ar Paryžiaus kino teatrų sales.

Ačiū už malonų poklabį, lauksime jūsų tarptautiniame meno festivalyje ANIMA MUNDI. Tkėkimės, kad susirinks daug žiūrovų ir tokie susitikimai taps tradicija.

Filmografija:  Ona ir Mykolas 1990, Negimę paukščiai 1990, Skredziojo maža paukštelė 1991, Giesmė 1991, Dykra 1993, Mozė Plateliuose 1995, Slogutis 1995, Ženklas 1996, Lik sveikas,  liūdesy 1996, Pirtis 1997, Teritorija 1999, Lėlės 2000, Šeimyna 2001, Kaliausė 2002, Talka 2003, Meistras 2004, Dievo paukšteliai 2005, Brasbendas 2006, Pieno kelias-Paukščių Takas 2007,Upė 2009, Lieknas 2010.