Apie atstumus

Koks artimas jausmas yra nubusti kažkieno kito mintyse ir jausti tą ramybę, nebandyti skubėti, nes kai kurie atstumai mažėja tik nurimus, tik leidus sau susilieti su pačiom neramiausiom gatvėm ir žinoti, jog tau niekas negresia, kai esi neatskiriama dalis savo realybės.

Persikelti per Bosforą užtrunka dvidešimt penkias minutes. Beveik tiek pat užtrunka mano kasdieninė kelionė dviračiu į darbą. Amsterdamas nutolęs nuo Stambulo tūkstančius kilometrų. Arba tris valandas lėktuvu. Arba amžinais laiškais sau. Ir žinojimu, kur tu nori nubusti rytoj.

Vis dažniau prisimenu, kad miestai, kaip ir mūsų pačių suvokimai, didėja ar traukiasi priklausomai nuo to, kiek leidžiam tai sau. Kaip baisu yra išlipus iš apdulkėjusio autobuso paklausti, kur eiti, net jei nesupranti kalbos, net jei nežinai, kur esi ir kas išties tavęs laukia. Kiekviena kelionė yra meilės istorija, nes tik bandai išmokti kalbą, bandai suprasti, koks rankos judesys ką reiškia. Garsų, kvapų, akimirkų ir spalvų maišalynėj susivoki, kad krenti vis giliau ir giliau. Tuomet, ramybės oazėj susimąstai, kas esi ir ką labiausiai įsimylėjai. Juk pačios tikriausios kelionės yra tos, kurios nuneša tave iš savęs, pro tą vos įžiūrimą plyšelį tarp baimės ir stebuklo.