Apie lietų

Šiandien namo grįžau permirkus romantišku pavasariniu Amsterdamo lietum. Su jaukia šypsena. Mano, ne lietaus... nors net nežinau, ar jis šypsojosi. Esu tikra, kad jis irgi šypsojosi. Valiūkiškai, bandydamas priminti visiems,kad net jei kartais vėsus ir net jei kartais žaisdamas su saule bei vaivorykšte, jis primena mums visiems, kad gyvenimas yra tobulas savo nenuspėjamumu.

Žmonės vis labiau bando prisidėti prie nenuspėjamumo, ir tai aš supratau šiandien, būtent šiandien, žengdama lauk iš šilto bei kolegų juoko sušildyto ofiso; gera tiesiog leisti tam lietui tave persunkti. Gera rizikuoti peršalimu ar tiesiog nubėgusiu tušu (vienok per tiek metų jau tobulai išmokau jį pirkti vandeniui atsparų). Gyventi su rizika. Gyventi taip, tarytum nebūtų rytojaus, tačiau niekada nepamiršti užsakyti dovaną draugo gimtadieniui, kuris yra po trijų dienų. Va tokia yra mano gyvenimo filosofija, dėl kurios šypsausi šįvakar.

Ir juk galiausiai mes paprastai rūpinamės dėl dalykų, kurie tikriausiai ir neįvyksta, dažniausiai tik ir lieka mūsų galvose,kaip tie pabaisos po lova vaikystėj. Todėl būtent tokiom akimirkom bandau sau priminti, kad svarbiausia rasti grožį kiekvienoj sulytoj dienoj, kiekvienoj sudygusioj svajonėj ir kiekvienam apkabinime draugo, kuris leido tau save atrasti tavo gyvenime.