Tamsiojo kabareto atgimimas: muzika gerai kompanijai pragare

Tačiau šiuo atveju mus labiau domina tai, kas vadinama naujuoju, tamsiuoju, death rock arba gotikiniu kabaretu (neo-cabaret, dark cabaret, deathrock cabaret, goth cabaret, punk cabaret), kurio atgimimas prasidėjo prieš maždaug tris dešimtmečius. Lietuvoje tokio neturime. O štai pasaulyje kabareto atgimimas siejamas su muzikos atgimimu apskritai: tai alternatyva popmuzikai, tačiau nemaištaujanti kaip rokas (nebėra prieš ką?), o tiesiog suteikianti klausytojui ir žiūrovui katarsį, šoką, kokį suteikia geras spektaklis, miuziklas, opera, operetė ar kitas „rimtojo“ žanro kūrinys. Naujajame kabarete dainų tekstai užima toli gražu ne paskutinę vietą.

Kadangi neo-cabaret atlikėjų spektras labai įvairus (jų nesustatysi į vieną gretą kaip „berniukų“ ir „mergaičių“ grupių, kurios visos atrodo lyg būtų klonuotos), pristatau žymiausius atgimusio ir nemažai naujo atradusio stiliaus atstovus.

Kabareto atgimimo istorija ir pačios netikėčiausios sąsajos

Naujasis (tamsusis) kabaretas populiariausias JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Būdingi jo bruožai – ryškus vyriškas (gali būti ir falcetas) arba moteriškas (gali būti ir altas) vokalas, daug akustinių instrumentų (pvz., akordeonas, pianinas, smuikai, violončelės). Ir, žinoma, šou. Neo-cabaret atstovai mėgsta teatrališkumą, įspūdingas fotosesijas, iš jų interneto svetainių dar daug kam reikėtų pasimokyti.

Trumpai kalbant, visos šios neo-cabaret savybės paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atgimusį stilių pasaulyje pavertė kultiniu.

Įkvėpimo naujojo kabareto atlikėjai semiasi iš daug ko: pradedant Marlene Dietrich, Aleksandru Vertinskiu, Kurtu Weilliu, Nicku Cave‘u, Nina Hagen, Roxy Music, Tomu Waitsu, Marcu Almondu, Diamanda Galás, pankroku, gotikiniu roku, folkloru ir baigiant film noir (nuo Alfredo Hitchcocko iki Davido Lyncho), taip pat burleskos ir vodevilio žanrais.

Bene pirmąja neo-cabaret daina vadinama Vokietijos Marilyn Monroe vadintos Nico (tikr. Christa Päffgen, 1938-1988), mirusios nuo dažno heroino vartojimo, 1972 metų daina „Tu pamiršti atsiliepti“ (You forget to answer), skirta jos buvusiam meilužiui Jimui Morrisonui. Dainoje Nico pasakoja, kaip bandė prisiskambinti „The Doors“ dainininkui, tačiau šis nekėlė ragelio. Kaip paaiškėjo kiek vėliau, muzikos pasaulio legenda tuo metu jau buvo miręs Paryžiaus viešbutyje.

Nico

Vėliau neo-cabaret skilo į kelias atšakas. Viena jų akcentavo seksualumą (pvz., amerikiečių grupė Salon Betty, kurios narių nuotraukos puikiai tiktų erotiniam žurnalui), kita – tamsiąją gyvenimo pusę (tarkime, Rozzas Williamsas, 1963-1998, buvęs gotikinio roko legendos Christian Death lyderis, baigęs gyvenimą savižudybe; likimo ironija – pirmasis jo albumas vadinosi „Kvietimas savižudybei“).

Tačiau egzistuoja ir šviesusis neo-cabaret, apie kurį šįkart labiausiai norisi pakalbėti. Nors jis ir neretai ironiškas, sarkastiškas, tačiau tai - muzika, nuteikianti optimistiškai. Pakalbėsime apie tris bene žymiausius naujojo kabareto atlikėjus – Voltaire, The Dresden Dolls ir The Tiger Lillies.

Voltaire

Su tikruoju Voltaire‘u (prancūzų mąstytoju François-Marie Arouet, 1694-1778) šis atlikėjas nelabai ką turi bendro. Nebent polinkį į filosofiją. Aurelio Voltaire Hernández 1967 metais gimė Kubos sostinėje Havanoje, vėliau emigravo į JAV. Jis – ne tik muzikantas, bet ir Niujorko vaizduojamųjų menų mokyklos profesorius, animatorius bei rašytojas.

Voltaire

1988 metais MTV įsidarbinęs Voltaire‘as pagarsėjo animaciniais „kaukoliukais“, kūrusiais ekstravagantišką muzikinio kanalo įvaizdį. Kūrėjo rankų darbas – nemažai animacinių filmukų, grafinis romanas „Deady“, knygos „Kas yra gotas?“ (joje smagiai pasišaipoma iš pasaulį tik juodai matančių gotų) bei „Nupiešk tai juodai“ (patarimai gotams, kaip savo namus paversti „gotiškais“, pavyzdžiui, išdažyti visas sienas juodai – čia irgi neapsieinama be ironijos).

Kaip muzikantą Voltaire‘ą būtų galima pavadinti multiinstrumentalistu – be stipraus vokalo, jis yra įvaldęs gitarą, smuiką, violončelę ir būgnus. Savo muziką kūrėjas vadina taip (jis nepripažįsta tokių etikečių kaip „tamsusis kabaretas“): „Tai – muzika paralelinei visatai, kurioje niekada nebuvo išrasta elektra, o Morrissey yra Anglijos karalienė“. Iš tiesų anglų dainininko Morrissey, taip pat Marco Almondo įtaka Voltaire‘o kūryboje jaučiama, tačiau ji – itin originali, papuošta smuikų ir akustinės gitaros aranžuotėmis, skambiomis melodijomis ir mąsliais, skaudžiais, o kartais linksmais ir ironiškais tekstais.

1998 metais pasirodė Voltaire‘o debiutinis albumas „The Devil‘s Bris“, kuriame blogio manifestacija šiame pasaulyje paverčiama satyra, lydima įsimintinų melodijų. Dainuojama apie prarastą meilę, ironizuojama, „kaip gera būti blogam“. Antrajame 2000-aisiais pasirodžiusiame albume „Almost Human“ Voltaire‘as tarsi virsta Liuciferiu, įvykdžiusiu pirmąjį istorijoje niekam tikusį perversmą rojuje vien dėl savo išdidumo. Netrukus turėtų pasirodyti jau dešimtasis Voltaire albumas.

Voltaire‘o muzika puikiai tinka, kaip sakoma, ir prie pietų stalo, ir diskotekoje, ir tyliai meditacijai.

Profesorius iš prestižinio Niujorko universiteto savo sarkastišką požiūrį į gyvenimą jau ne kartą įrodė kad ir tokiais žodžiais (daina The Man Upstairs): „Mano kaimynas – beprotis, nors jis praleido nemažai laiko institute, bet nieko gero iš jo negavo... Prašau, užmušk jį, jei myli mane“.

The Dresden Dolls

Ši bene žymiausia Bostono grupė savo stilių vadina „brechtiškuoju pankiškuoju kabaretu“. 2000-aisiais ją sukūrė du jauni žmonės: dainininkė ir pianistė Amanda Palmer (g. 1976) bei dainininkas, būgnininkas ir gitaristas Brianas Viglione (g. 1979). Grupės pavadinimas reiškia tragediją (Dresdeno bombardavimą) ir estetiką (porcelianinės lėlės buvo tarpukario Dresdeno simbolis).

The Dresden Dolls greitai tapo kultine grupe – visus žavėjo ne tik sodrus Amandos Palmer balsas bei dramatiška muzika, bet ir teatrališki, originalūs pasirodymai, prasmingi dainų tekstai. Grupės pasirodymai primena Weimaro Respublikoje (1919-1933) veikusių kabaretų pasirodymus, vėliau uždraustus nacių. „The Dresden Dolls“ muzika – netikėta: nuo šnibždesių vaikišku balsu iki vampyriško staugimo (pamenate Diamanda Galás?).

The Dresden Dolls

Nors The Dresden Dolls išleido tik tris pilnametražius albumus – „A Is for Accident“ (2003), „The Dresden Dolls“ (2004) bei „Yes, Virginia“ (2006), jų populiarumas – stulbinamas. Beje, paskutinio albumo pavadinimas turi įdomią istoriją: taip prasidėjo 1897 metais laikraštyje „New York Sun“ išspausdinta publikacija, tiksliau - redaktoriaus atsakymas aštuonmetei mergaitei, savo laiškutyje klausiusiai, ar egzistuoja Kalėdų Senelis: „Taip, Virdžinija, Santa Klausas egzistuoja“.

The Dresden Dolls surengė įspūdingą šou 2005-aisiais Bostono „Paradise“ roko klube, kur „apšildė“ industrial rock žvaigždes Nine Inch Nails: iš jo „Dresdeno lėlės“ netikėtai persikėlė į miesto gatves, kuriose vyko iš anksto suplanuotas, tačiau siurprizu tapęs milžiniškas spektaklis. Jame dalyvavo iš viso pasaulio atvykę atlikėjai („gyvosios statulos“, akrobatai, ugnies rijikai ir kt.).

The Dresden Dolls savo įspūdingame, skoningo dizaino tinklalapyje turi ir „dienoraštį“ – blog‘ą, kuriame galima paskaityti įvairių muzikantų minčių bei prozos kūrinių.

The Tiger Lillies

Persikelkime į Senąjį žemyną, tiksliau - Londoną. Nors šis miestas daug visko matė ir girdėjo, tačiau The Tiger Lillies – ypatinga, taip pat kultinė grupė, įkurta dar 1989-aisiais. Ji išgarsėjo surengusi turą po pasaulį su opera „Shockheaded Peter“.

Šiek tiek apie šią operą (The Tiger Lillies vėliau jos muziką išleido atskiru albumu). Kūrinį „Nevalyvas Petriukas“ (Der Struwwelpeter) 1845 metais parašė vokiečių psichiatras Heinrichas Hoffmannas (1809-1894), tyręs hiperaktyvių vaikų elgesį. Joje gana žiauriai aprašoma, kaip reikia elgtis su neklusniais, nevalyvais vaikais. „Shockheaded Peter“ spektaklis – tai ir lėlės, ir pantomima, ir gana niūrios The Tiger Lillies dainos. Visi vaikai spektaklyje miršta. „Nevalyvas Petriukas“ muzikantų kūrinyje tampa monstru. Už operą The Tiger Lillies falcetu dainuojantis, pianinu ir akordeonu grojantis bei dainų tekstus ir muziką kuriantis Martynas Jacquesas buvo apdovanotas „Olivier“ premija.

Be M. Jacques‘o, grupėje yra dar du muzikantai – Adrianas Stoutas (vokalas, muzikinis pjūklas, vadinamasis musical saw) bei Adrianas Huge‘as (būgnai, perkusija).

The Tiger Lillies stilių galima būtų pavadinti dark cabaret, jame daug ironijos, brechtiškumo (vienas grupės albumų pavadintas „Dviejų pensų opera“, Two Penny Opera, kaip užuomina į Bertoldo Brechto ir Kurto Weillio garsiąją „Trijų pensų operą“). „Tigrinių lelijų“ muzikoje – nemažai čigoniškų motyvų, tekstuose – siurrealizmo, netikėtų metaforų, susijusių su įvairiausiomis gyvenimo temomis – nuo prostitucijos iki Jėzaus Kristaus (iš jo nesityčiojama, priešingai: viename dainos tekste The Tiger Lillies pažymi, kad „prikalto Kristaus rankos vis dar kraujuoja dėl mūsų nuodėmių“).

1999 metais The Tiger Lillies muzika panaudota filme „Planketas ir Makleinas“. 2003-iaisiais grupė nominuota „Grammy“ apdovanojimui už albumą „The Gorey End“, kurį kūrė kartu su nuo 1973 metų grojančiu pasaulinio garso styginiu kvartetu „Kronos Quartet“ ir žymiu iliustratoriumi bei rašytoju Edwardu Gorey‘iu (1925-2000), deja, nesulaukusiu albumo pasirodymo. Ekscentriškoji grupė bendradarbiavo ir su žymiais rusų ska muzikantais „Leningrad“, su kuriais įrašė bendrą dainą necenzūriniu rusišku pavadinimu „Huinya“. Didžiulė The Tiger Lillies diskografija šiemet jau sulaukė papildymo – albumo „Either / Or“.

The Tiger Lillies muzikantai – neišdidūs, nors mėgstantys dėmesį, pozuojantys, dalyvaujantys gausybėje fotosesijų ir nuolat stebinantys novatoriškumu ir originalumu. 2000-2001 metais jie koncertavo Maskvoje ir Sankt Peterburge.

Prisiminkime neeilinį įvykį. 2008 metų rugsėjo 14–16 d. Lietuvos rusų dramos teatre jų koncertas ir dukart pakartotas spektaklis „Septynios mirtinos nuodėmės“ tapo festivalio „Sirenos“ pažiba. Tai – antrasis šio trio apsilankymas Lietuvoje (pirmąsyk jis „Sirenose“ koncertavo pernai). Patekti į rugsėjo 14-ąją vykusį „The Tiger Lillies“ koncertą buvo itin sudėtinga. Sausakimša salė ir balkonai rodė, kad šio renginio (spektaklio, cirko, koncerto? Iš tiesų – visko viename) tikrai laukta. Prieš nešvankiųjų britų pasirodymą teatro fojė mindžikavo daug matytų kino, teatro, muzikos pasaulio žmonių, vienas (daugiau nemačiau) liberalus politikas (jis mėgsta džiazą, kurio festivaliai dažnai vyksta Rusų dramos teatre, tad gal susipainiojo?) ir kiti. Atrodė, kad visi tikisi nežinia kokio stebuklo. Tačiau pirmosios koncerto minutės buvo nuobodžios. Ilgesinga daina, kurią traukė kastrato balsu (beje, ne tik – grupės vokalistas Martynas Jacquesas dar sugeba gergžti ir dainuoti beveik bosu, unikumas toks!), nebuvo tai, kuo įkaitina roko grupės. Tačiau vėliau prasidėjo... tikras pragaras. Visom to žodžio prasmėm. Šiurpuliukai bėgiojo kūnu – tik iš įrašų girdėtos melodijos gyvai skambėjo daug stipriau, ir nors The Tiger Lillies leido sau paimprovizuoti, vis dėlto grojo itin tiksliai ir švariai kaip šveicariškas laikrodis.

Nukrypsiu nuo temos. Stebint įspūdingą (liežuvis nesiverčia sakyti šou, bet tai buvo TIKRAS ŠOU) koncertą, turbūt ne vienam kilo klausimas, kas tos „tigrinės lelijos“? Viena versijų – tai yra nuodingiausios pasaulio gėlės (lot. Lilium tigrinum), augančios Rytų Guame, Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje. Jos užauga iki dviejų metrų aukščio. Ypač nuodingos (mirtinai) šių gėlių žiedadulkės. Kita versija. Pasak M. Jacqueso, Tigrine lelija buvo pasivadinusi viena prostitutė, su kuria jam teko bendrauti (ši išskirtinė asmenybė nemažai laiko praleido purvinuose, kapitalizmo „gėrio“ nepaliestuose Londono kvartaluose, kuriuose pragaro ratų gerokai daugiau nei paties Dante’s kūrinyje). Iš esmės jokio skirtumo – žmogystos ūgio nuodinga gėlė ar gėle pasivadinusi nuodinga žmogysta.

Kuo išskirtiniai The Tiger Lillies? Šios grupės, tiksliau, trio, repertuaras itin platus – per beveik 25 metus sukurta daugiau kaip 30 albumų, apie 400 dainų (kai kurie albumai įrašyti su simfoniniais orkestrais ir kt.). O dar turint omeny muzikantų išmoningumą, sugebėjimą pasirodymus rengti su cirko, teatro, kabareto elementais, ko gero, kiekvienas „tigrinių lelijų“ koncertas – ypatingas, kitoks.

Trio arsenalas – fortepijonas, akordeonas, ukelelė ir bandžiolelė (bandžos ir ukulelės mišrūnas), lūpinė armonikėlė bei vokalas (Martynas Jacquesas yra profesionalus operos dainininkas), būgnai ir kiti mušamieji instrumentai, kaip antai dideli pripučiami plaktukai, vogravimas (Adrianas Huge’as), kontrabosas, nežinia kodėl vadinamas „dvigubu bosu“, dainuojantis pjūklas (va čia tai pragariškai smagus dalykas, verkiantis kaip katinas per morčių) ir šioks toks padainavimas (Adrianas Stoutas).

Visi trys kūrėjai atrodo lyg aktorių-multiinstrumentalistų-cirkininkų grupė, pernelyg ilgai sėdėjusi vienoje kalėjimo kameroje, tad ir išėję į laisvę nebegali vienas be kito. Todėl ir traukia šiurpias ir tuo pačiu linksmas daineles apie avis mylinčius vyrukus, mergaites su degtukais, įvairias nuodėmes, W. A. Mozarto moteris, cirko išsigimėlių gyvenimą...

Jei po mirties patekčiau pragaran, jame (viename pragaro „kabakų“) tikrai skambėtų The Tiger Lillies. Kad gyvenimas ten nebūtų toks nuobodus ir pilkas. „Grupė groja turgaus aikštėj // Žmonės dėjo ant jos skersą // Vyras susitinka pačią // Žada mušti ją, pervertas // Mes visi kartu keliaujam // Pragaran visi keliaujam“.

The Tiger Lillies galima cituoti iki nukvakimo. Jų pateikiama „juodoji“ gyvenimo pusė neatrodo tokia baisi kaip faktai, kad Lietuvoje kasdien žudomi žmonės, vyksta „karas keliuose“ ir skystėja košė politikų galvose. „Lelijinių“ grupuotę (panašiai kaip „tulpinių“ iš Panevėžio) jei jau galima už ką nors pasodinti, tai tik už tai, kad nebijo drąsiai sakyti: supuvęs, draugai ir ponai, šis pasaulis. Netikėkit kiek norit, bet savęs neapgausit...

Biblijoje paminėtos septynios mirtinos nuodėmės. Trūksta dar vienos. Mėgti pragariškai gerą meną.

Ne coda

Nors apie pasaulyje atgimusį kabaretą galima dar daug kalbėti (turbūt tai kiek vėliau ir padarysime), norėtųsi vienintelio, svarbiausio dalyko – kad Lietuvoje į jį nebebūtų žiūrima kaip į pigų meno žanrą, prilyginamą geriausiu atveju roko operai. Turime puikių muzikantų. Turime nuostabių teatralų. Galbūt jiems jau laikas kurti paralelinį neo-cabaret pasaulį?