Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
Užjausta saulės blyksnio.
Baltų genčių karūna
Pykčio audroj nublanko –
Atplaukė kraujo puta
Į melagingą krantą.
Keršto pavirtus auka,
Baltų šviesi karalyste,
Gulbės plunksna balta,
Iš debesų numesta
Leidžia mano viltims išlikti.
Dvylika brolių tvirtų
Juodvarniais sklando.
Sesė juos šaukia vardu –
Atsako nesuranda.
Saulės svajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm…
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.
Balta baltų ugnis
Balta baltų ugnis išdegins
Negandas ir tamsą,
Pasklidusią pasaulin.
Tebūna taip.
Balta baltų ugnis
Nuskaidrins sielą,
Vilties nušviestą,
Tikėjimo pakeltą
Į baltų erdvę baltą.
Tegu išsipildo.
Balti šyvio karčiai
Iššluostys tolius.
Žalčiai, žiedais surizgę,
Švelniais liežuviais
Nuplaus padangę,
Gedinčią baltos šviesos.
Tegu įvyksta.
Ugnis skaidri, balta
Įsiliepsnos į baltą,
Švarią baltų erdvę.
Tebūna taip.
Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
Tegu išsipildo.
Mano tauta
Kryžkelės vėjų blaškyta,
Girių ošimo supta,
Dvasios tvirtybės laikyta
Mano tauta.
Kryžeivių kardais kapota,
Pilėnų ugny išdegta,
Motės lopšinės liūliuota
Mano tauta.
Jau parklupdyta, jau pražudyta,
Jau apmarinta ir pavergta
Ir po pasaulį jau išblaškyta
Amžina Lietuva
Kur pradingo tavoji didybė?!
Aš tikiu – tu dar būsi gyva!
Po karingųjų protėvių žygių
Tu likai mums tiktai Lietuva.
Jie kardais mums istoriją rašė,
Kalavijais nubrėžė ribas.
Tavo šlovę su vėliavom nešė
Ir rymojo sunėrę rankas.
Ir žygius, ir jų narsą užpustė
Laiko smiltys, pavirtę kapais.
Kai atgysi, tu vėliava būsi,
Nors esi apkapotais kampais.
Kur pradingo tavoji didybė?!
Aš tikiu – tu gyvensi laisva!
Tavyje dar ne viskas užmigo:
Tu likai mumyse... Lietuva!
Pilis
Esu viduramžių pilis.
Mano menėse
šnabždasi
kunigaikščiai,
žvangina ginklus
riteriai, derinasi
šalmus ir skydus,
sakalus tupdo
ant riešų ir ošia
pergalės juoku...
Užsidega pavojus
protėvių laužuos –
kviečia ginti tėvynę.
Šlama lino suknelės,
glausdamos geležies
grandžių marškinius
ir dūsauja širdys,
ašaroms riedant...
Mano kuoruose
supasi vėliavos:
į vėlių kalnelį
atritina bangą
prisiminimų vėsos...
Šiandien esu pilis:
be bokštų, be ragų,
užgesusiais laužais
žvelgiu į nykstančią
gentį...
S u g r į ž k i t n a m o!
Laimės ieškančiai…
Laume,
Nelaimes lėmusi,
Lietuva Lietuvėle…
Leki į lietų
Vargo sulyta,
Netekčių ir pavydo,
Gilios nevilties…
Moterėle,
Anksti rytą kėlusi,
Su vilties rožiniu
Ilguos dienos darbuos…
Nepriteklių ir baimės
Genama iš namų,
Ieškai svečioj šaly
Duonos, kvepiančios sotumu,
Ir sielos skaidrios ramybės…
Per amžių amžius…
Septyni šienpjoviai šią vasarą
Iš septynių pabudo trys –
Jiems žemės pievos neberūpi.
Į dangų dairos šienpjovys,
Nakties tyloj išbraidęs upę:
Prabustų broliai septyni –
Šilta liūtim patvintų lankos,
Sušvistų dalgiai žvaigždėmis
Į žemę ašmenis įlenkę.
Erdvė neskendėtų rūkuos,
Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų…
Iš septynių prabudo trys
Šienauti dangų ūkanotą.
Spėlionės
1. Apie Ievą
Užsklendė
Žinojimą tavo žaltys,
Obuoliu gundęs
Rojaus sode.
Jutai nelaimės
Kartėlį ir sopulį –
Nežinią širdyje,
Kuri virto aitra
Kekėj žiedų,
Kur pavasarį
Skleidžia baltumą
Ir
Geliantį Rojaus ilgesį
Į erdvę toliausią…
2. Apie rūtą
Lietuvių darželio gėlė
Ir vardas mergaitės,
Nuėjęs į dykras,
Kur protėviai mušės,
Klajodami vandenį
Gėrė Dunojaus,
Prie Kretos laiškus
Palikę ant akmenų,
Vėlino vardą užkeiktą
Mergaitės paprašę įspėti,
Išaiškint jo prasmę
Kaip rūtos žalumą
Gotų genčių nežinioj,
Germanų puikybėj
Ar ant kalno alyvų
Torų raštuos…
3. Apie rožę
Braukia
Vakarės žaros
Purpurinį švelnumą,
Ant lūpų suvirpa
Lašelis ryto vėsos.
Įtraukia salsvo kvapo
Šnervės, jusdamos
Kraujo tvaiką.
Atsirita
Jis baltomis erdvėmis
Iš negyvų vandenų
Ir smėlio dykynės,
Kur pusbroliai žaltį
Su dalgiais apstoję,
Rožės dygumą
Nuo jo karūnos nulaužo…
Ir spengia tyla,
Kaip sąžinė smaugiama…
Joninių naktį
Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę…
Margaspalviai Joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais –
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
Nuo piktos akies nužiūrėjimo…
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia šviesią naktelę…
Vidurnaktį nusiprausę rasa,
Ieškosim paparčio žiedo
Gyvybės vandens prisisėmę
Iš tamsžalių miško šaltinių.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia laimės naktelę…
Deivės
Marijai Gimbutienei
1. Deivė Paukštė
Deive Paukšte nukirstais sparnais,
X ženklas skirsto tave į dalis.
Meandros, zigzagai ir linijos
Brėžia ryšį su gyvybe
Iš vandens ir lomų drėgmės.
Deive Paukšte, kas nedavė
Tau galingų sparnų,
Kad neskristum virš jūrų
Ir virš kalnų neplasnotum.
Kad ilgėdamos lauktum
Vinčos gelmių slėpiniuos?
Tavo dievišką dvasią
Spėliojo ir troško pažinti
Deivė moteris, ištiesus rankas
Ir nuskaidrinus mintį.
2. Rašto Deivė
Margais rašto ženklais
Išraižytas tavo priekis,
Nugara ir šonai.
Ar tu – Ras(š)to deivė,
Rašto madona?
Ką reiškia tie raižiniai?
Ornamentą – puošybos detalę
Ar ženklais išreikštas mintis?
Menas ar mokslas susipynė
Ant tavo dieviško kūno?
Surizgo juostų raštais:
Šepetėliais, bangelėm,
Iksais, igrekais ir meandrom –
Lyg amžių senų labirintais.
Rašto Deive, kaip tu išskridai
Į pasaulio platybes?
Savas nesavas
Savas nesavas
Gyvenimas,
Gelmėmis
Į kitus įsiliejęs,
Po ledu
Upokšniu virvenęs
Po žvaigždėm
Skausmingai virpėjęs.
Vasarų prakaito
Išsunktas,
Ant virvelės rudenį
Džiūsta.
Saulėlydžių kraujo
Tvinksėjimu
Savas nesavas –
Suklūsta:
Turi neturi
Gyvenimo
Savam nesavam
Pasauly.
Pradėjęs ledo
Lukštenimą,
Iš rūkų išvaduosi
Saulę.
Gal nušvies ji
Tavo likimą
Į akių gelmes
Pažiūrėjus
Ir nuskaidrins
Tava netava,
Ir prikels ko tu
Neturėjai.
Ir jausmus, ir mintis
Pabudins iš stingaus
Viduramžių ledo:
Sugrąžinsime,
Ką turėjome
Išvaduosim,
Ką buvom praradę.
Lietuvai
Atsistojai basa ant ledyno –
Virš žvaigždynų pakilo galva.
Gilią viltį ir skausmą pažinęs,
Atpažins ir tave… Lietuva!
Iš klajonių ilgų po žemyną
Tu prie Baltijos rymai gyva.
Atkaklumą ir vargą pažinęs,
Atpažins ir tave… Lietuva!
Žilą praeitį mirga žvaigždynai,
Amžių paslaptį slepia kalva.
Deivės raktais lobius atrakinęs,
Atpažins ir tave… Lietuva!
Lietuvių kalbai
Su ja mes lyg su pamote,
Kurios mylėt nenorim…
Jinai gi mūsų pramotė,
Ori žila senolė…
Kiek ji vaikų vaikaičių
Pasauliui užaugino…
O mes lyg prašalaičiai
Ją išvaryt mėginam…
Blizgučiais menkaverčiais,
Ne perlais padabinę,
Keiksmažodžiais užvertę
Ir kvaišaluos skandinę…
Grožybę jos išmainę
Į pigią erzelynę,
Pardavę ar iškeitę
Po kojomis pamynėm.
Jinai kantri vargdienė,
Nelaisvės iškankinta…
Kaip amžių karalienę
Turėtume branginti...
2002
