Knygų mugei artėjant (1). Aspidistra, lietuviškas Zodiakas ir dainuojantis Bumblauskas

Sunku būti objektyviam, kai turi labiau mėgstamas ir mažiau mėgstamas leidyklas. Kai esi vienas knygas prarijęs per kelias valandas, kitas vos ne vos perskaitęs ar pervertęs. Kai esi subjektyvus dėl daugelio priežasčių, nes esi žmogus. Ir vis dėlto – teks, nors ir nesinaudojant Johno Cage‘o pamėgtu kinišku principu, iš knygų šūsnies traukti naujausias, įdomiausias (pernelyg gera nuotaika, kad kažką norėtųsi kritikuoti – gal artėjantis pavasaris veikia?) įvairių leidyklų knygas, idant garbusis skaitytojas ir būsimasis mugės lankytojas (ši publikacija nėra niekieno užsakyta) sužinotų tai, ko nežino arba pasidalinčiau nuomone apie tai, ką jau žino.

George Orwell. Lapok, aspidistra. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis. Daumantas Každailis ir Ieva Každailienė – dizainas. Kaunas: Kitos knygos, 2012.

Mūsų civilizacija remiasi godumu ir baime, bet paprastų žmonių gyvenimuose godumas ir baimė paslaptingai pavirsta kažkuo kilnesniu. Aišku, kad viduriniosios klasės apačių žmonės ten, už nertinių užuolaidų, su savo vaikais, savo baldais, savo aspidistromis, gyvena pagal pinigų taisykles, bet jie kažkaip įsigudrina išlaikyti padorumą. Neinterpretuoja tų taisyklių vien ciniškai ir savanaudiškai. Jie turi savo elgesio normas, savą garbės supratimą.

Neskaičiau dar nė vienos blogos G. Orwello knygos. Kita vertus, jos visos gana skirtingos, ir tie, kurie galbūt tikisi „1984“ ar „Gyvulių ūkio“ tęsinio ar priešistorės, tikriausiai čia to neras. Vis dėlto G. Orwellas visąlaik buvo ištikimas savo idėjoms.

Ši knyga parašyta 1936 metais, kai rašytojas uždirbdavo vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavo. Tuomet ir parašė „Lapok, aspidistra“ – romaną apie panašų į save menininką, atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute. Knygoje, pasak to meto kritikų, aprašytos turbūt visos prekybininkų visuomenės ydos. Taigi knyga ypač aktuali dabar.

Trivia. (Nors „Anglonas“ šį žodį verčia „smulkmenomis“ ir „niekais“, vis dėlto versčiau kitaip, o tiksliau – paliksiu sukti galvą kalbininkams, pats neversdamas. Tiesiog tai, kas juokinga, užkliuvo už akies, įdomu kaip faktas ar kaip dar kas nors, kas sukėlė asociaciją.) Už šią knygą G. Orwellas gavo 100 svarų. Žodis „aspidistra“ man ilgai nesprūdo nuo liežuvio, iš pradžių maniau, kad tai kažkas nešvankaus. Tik bulgarų kalboje šis žodis skamba kaip iš melodramos - cемейно щастие („šeimos laimė“). Beje, originalo pavadinimas – „Keep the Aspidistra Flying“, taigi vertėjui A. Saboniui galima duoti prizą už išradingumą, kai skraidymas virto „lapojimu“. Originaliausio metų knygos pavadinimo rinkimuose – neabejotinai pirma vieta.

Puiki knyga. 10/10.

Jonas Vaiškūnas. Skaitant dangaus ženklus: Lietuviško Zodiako pėdsakais. Dailininkė ir maketo autorė Martyna Kašinskaitė. Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012.

Knyga sudomino bardą, rašytoją, kino kūrėją Vytautą V. Landsbergį, baltų mitologijos specialistą dr. Dainių Razauską, neabejoju, kad ji sudomins ir Naglį Šuliją bei kitus astrologijos mėgėjus. Taip pat sudomino ir mane.

Nesu toks baltų tikėjimo žinovas kaip dr. J. Vaiškūnas, tačiau reiškiu jam pagarbą, kad iš 1998 metais Gudijoje (čia taip rašoma; turbūt turima galvoje Baltarusija) pristatyto, dar pokaryje rasto senovinio kaušo sugebėjo išskaityti visą lietuvišką Zodiaką. Vadinasi, dabar nebereikės švęsti gyvatės ar kitokių metų pagal kinus, galėsime tai daryti pagal savo senąją sistemą. Detalesnę knygos analizę paskelbsiu atskirai, tuo tarpu noriu tik pasidžiaugti, kad tokių kaip šis tyrimų (neduok Dieve, jei tai pseudotyrimas) daugėja, vadinasi, einame į priekį, domėdamiesi savo praeitimi.

Baltarusijos (Gudijos, jei norite), Ukrainos, Rusijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) lobiai dar laukia savo atradėjų. Gal po metų kitų ar po kelių dešimčių pagaliau atkapstysime ir savo senąsias runas (jei vengrams ir turkams, airiams ir skandinavams tai pavyko, kodėl negalime to padaryti mes?), gal rasime net senovinių rašytinių šaltinių, kurie iki šiol buvo neprieinami (Vatikano archyvai vargu ar juos mums atvers), gal pagaliau imsime noriau mokytis latvių, (neo)prūsų kalbų? Tai – mūsų šansas išlikti. Mūsų, kurie save vadiname lietuviais, baltais, aisčiais ar dar kaip nors panašiai.

Trivia. Asmeniškai išvis netikiu astrologija, manau, kad tai velnio išmįslas ir proto apgaulė tiems, kas nepakankamai gerai žino astronomiją. Tačiau J. Vaiškūnas – fizikas, 1984-1990 m. dirbęs LMA Fizikos instituto Lazerinės optikos ir Astrofizikos skyriuose. Reikia tikėtis, kad astrofiziką tolesniuose lietuviško Zodiako tyrimuose (jie tikrai nebaigti) jis suderins su astrologija ir baltų tikėjimu.

Puiki knyga. 10/10.

Rokas Radzevičius. Lietuvos roko pionieriai. Meninis apipavidalinimas – Zigmo Butaučio, maketavo Ernestas Vinickas. Vilnius: Vaga, 2012.

Atmesdamas visus ad hominem „argumentus“, kuriuos, kaip knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) autoriui, man teko išklausyti iš R. Radzevičiaus ir pridėdamas savo simpatijas grupės „Skylė“ ankstyvesniajai kūrybai (kai jos dar nerėmė nomenklatūra), galiu gana objektyviai pasakyti: puiki knyga, deja, nepilna, nebaigta, nors ir pakankamai didelė (464 puslapiai; knygos rodyklėje klaidingai nurodimi 448 p. – kam taip kuklintis?). Kolegė Emilija Visockaitė, knygutės „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ (2010), autorė, viename nomenklatūriniame spaudos organe yra taikliai pastebėjusi, kad (cituoju iš atminties ir kiek interpretuoju) R. Radzevičiaus magnum opus yra kiek monotoniška knyga.

Dėl to jo nekaltinčiau. „Kalta ne sistema, kaltas aš pats“, - ironiškai dainuoja lietuvių pankroko grupė „Bad Disposition“. Ar tikrai? Taip. Kultūros ministerijos remiama R. Radzevičiaus knyga – tai istorijos magistro darbo, 2000 metais išleisto CD formatu, patobulinta popierinė versija, išleista kukloku 1000 egz. tiražu. Joje yra įdomių dalykų, ir tai džiugina. Kaip ir baltų tikėjimo, taip ir lietuviško roko tyrinėjimai po truputį stumiasi į priekį. Tiesa, „Lietuvos roko pionieriuose“ pasigedau nemažai grupių, apie kurias R. Radzevičius tiesiog – spėju – nerado laiko surinkti informacijos. O gal su juo tiesiog nenorėjo kalbėti. Taip būna, žinau iš savo praktikos. Tad tai nėra išsami enciklopedija, kita vertus, autorius pats nusibrėžė (kaip istorikui – bravo, kaip muzikos tyrinėtojui tai minusas) rėmus – 1965-1980 metus. Paaiškinkite, o po 1980 metų „pionierių“ nebebuvo? O „Saulės Laikrodis“? O užgimstančios metalo, pankroko grupės? „Sa-Sa.“, „Bix“, „Audronaša“ atsirado 1981-1979 metais...

Tiek to, palikime kritiką ramybėje. Pagrindinė knygos bėda yra ne informacijos trūkumas ir ne „neformalus portretas“ Alfredo Bumblausko, kuriame jis vaizduojamas kaip senas hipis, negailintis stipresnio žodžio. Toks jausmas, kad interviu darytas prie (ne vieno) alaus bokalo, nes A. Bumblauskas jame dainuoja, piktinasi „auklieša“ (auklėtoja), kuri liepė nusikirpti ilgus plaukus (p. 74), pamini Rolandą Paksą, kuris „mėgo ir eidavo“ į pramoginius šokius (p. 75; įdomu, ar šią knygą R. Paksas parėmė?), prisimena, kad muzikos klausydavosi gerdami sausą lietuvišką vyną „Gintaro krantas“, kuris „kapeikas kainuodavo, nuo to prasidėjo alkoholio vartojimo tradicija“ (p. 75). R. Radzevičius sublizga kaip „žurnalistas“, paklausdamas savo Mokytojo, kuris, pasak jo, yra šios knygos inspiratorius, „dzin ar dzen“. Mokytojas atsako: „Tyčia sakau „dzin“... (dainuoja) „Tik nesakyk, mano miela, tavęs čia nieks nelaukia...“ (p. 76). A. Bumblauskas taip pat pareiškia, kad lietuvių tauta yra nekūrybinga. „Per mažai genijų, kur jie?.. O jeigu tokių buvo, mes jų atsisakėm – kaip kokio Mickevičiaus ar Milošo... Bijočiau kategoriškai teigti, kad lietuvių tauta yra kūrybinga... Kuo mažesnė tauta, tuo jai, regis, prasčiau“ (p. 81). Kas atsisakė Mickevičiaus ir Milošo? Aš jų neatsisakiau... O Donelaitis? O kiti genijai, kuriuos čia galima vardyti ir vardyti?... Profesoriau, profesoriau... 

Profesoriui norėtųsi dėl daug ko paoponuoti, bet, kaip sakoma, užleiskime kelią. Estai – kur kas mažesnė tauta už lietuvių, o jų roko scena itin stipri. Tą patį galiu pasakyti ir apie Lietuvos, Latvijos roką.

Taigi pagrindinė knygos bėda yra... pačioje knygoje. Ji sudaryta naudojantis gerais finansiniais ištekliais, atsainokai, turbūt laisvu nuo koncertų metu. Atmestinai padarytas darbas. 

Trivia. Be šių ditirambų A. Bumblauskui ir pakankamai nuobodžiai išdėstytos informacijos, dar knygoje rasime klaikų „Žargono žodynėlį“, užimantį pusantro puslapėlio, kuris yra juokų kampelis, o ne žodynėlis. Pvz., kam aiškinti, kas yra kaifas, apsinešęs, saksas, bachūras, kalimas per stogą, kai visi ir taip tai žino? Užtat dviem terminais paaiškinamas vyriško lytinio organo apibūdinimas (vincas, mikas), keliais – girtumas ir alkoholio gėrimo procesas bei, žinoma, mylėjimasis. Toks jausmas, kad „pionieriai“ (knygą gal reikėjo pavadinti „Lietuvos roko komjaunuoliai“?) tik tratindavosi, gerdavo, rūkydavo, grodavo svetimas dainas, todėl mes prieš juos turime lenkti galvas. Nesąmonė. Lietuvos rokas - kitoks, nei jį aprašo R. Radzevičius. O didžiausias knygos idiotizmas – ne tik gausybė korektūros klaidų (korektorė net nepasirašė, gal jos ir nebuvo?), bet ir baigiamasis R. Radzevičiaus skyrius „Tebūnie rokas“, kuriame jis paisto apie kažkokį „Tikėjimą“. Geriau jau būtų nerašęs to skyriaus, o leidęs daugiau A. Bumblauskui padainuoti. Tai bent smagu, o ne apgailėtina. 

Puiki knyga. 10/10. Po Knygų mugės rekomenduoju atiduoti ją leidyklai perleisti iš naujo – be paskutinio skyriaus, papildytą, be jokio (ypač valstybės) rėmimo, be tuščiažodžiavimo ir vienodų klausimų, ir padaryti nedidelę, bet išsamią Lietuvos roko PRADININKŲ (prie ko čia tie "pionieriai"?) enciklopediją. Su kompaktine plokštele, kurioje būtų istoriniai įrašai (nejaugi neužteko ministerijos pinigų? gal pakelkime duomenis, kiek ši knyga iš jos gavo?). Ir su kelių muzikologų rekomendacijomis. Tiesa, čia esama vienos – Lietuvos F. Šuberto draugijos pirmininko dr. Vytauto Bruverio, tačiau tai – tik ditirambai.

P.S.Gal ir bus daugiau.

P.P.S.Žinoma, kad bus. Ir jau greit.