Aš laukiu, o pasaulis nekinta, kintame mes. Miestas nesutrupa, miestas išnyksta, lieka tik azbuka ir viskas vėl primena pradžią. Svarbiausia niekada nekalbėti su nepažįstamaisiais ir skaityti knygas. Laukimas vaikšto po mano virpantį kūną, tarytum ieškodamas tylesnės vietos užsidegti cigaretę. Kur nepūstų patirties vėjai ar nešokčiotų įkvėpimo jaudulys.
Pradžia visada panaši, kaip duonos. Iks. O galas – nežinau. Kaip ir kiekvienas galas. Stabilus. Tik truputėlį rusiškas. Sodrus.