Recenzija. „Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos XII. Algio Uždavinio fenomenas“ (2012): Ar šiuolaikiniai lietuviškieji mokslinių straipsnių rinkiniai privalo būti dirbtinai išpūsti? (video)

Pagaliau pasirodė ilgai lauktas dvyliktasis „Rytų – Vakarų“ tomas (ši serija leidžiama nuo 2002-ųjų), sudarytas akademiko, profesoriaus, Lietuvos komparatyvistikos tėvo ir erudito Antano Andrijausko. Deja, tai jau ketvirtasis Lietuvos kultūros tyrimų instituto leidinys in memoriam. Anksčiau solidžiomis knygomis pagerbta Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda.

Žodis „fenomenas“ apibūdinti prof. Algį Uždavinį (1962-2010) labai tinka. Šis žmogus per vos 48 gyvenimo metus suspėjo padaryti tiek daug, kad dar prireiks ne vienos knygos, analizuojančios jo atskiras monografijas, tęsiančios jo pradėtus tyrimus. O jų aprėptis – didžiulė: sufizmas (Islamo misticizmas), hermetizmas, pitagorizmas, senovės Egipto filosofija ir teurgija, vėlyvoji Antika, gnosticizmas, neoplatonizmas, orfizmas, komparatyvizmas, dailės kritika ir kt.

Profesorius laisvai mokėjo kelias užsienio kalbas, tarp jų ir arabų, kuri atrakino jam duris į sufijų ir Islamo pasaulį. Tyrinėdamas įvairius mokymus, savo knygomis A. Uždavinys tarsi rašė vieną vienintelę savo gyvenimo knygą, kurios nespėjo pabaigti. Mokslininko išvados – stulbinančios. Šiame straipsnių ir kitų tekstų rinkinyje galime rasti ir jo minčių iš įvairių publikacijų. A. Uždavinys moksliniais metodais, tačiau gyva, nesausa kalba įrodė, kad žydų ir krikščionių Biblija yra „daugelio autorių per daugelį šimtmečių kurti bei redaguoti genčių padavimai, ambicingos mitinės istorijos bei savaip suprasti įvykiai“. Tuo tarpu „Koranas laikomas tiesioginiu Dievo bylojimu, skirtu juridinei ir dvasinei „pirmapradės religijos“ tvarkai įtvirtinti. Todėl Koraną galima išaiškinti kaip sielos gyvenimo etapą, susijusį su nesibaigiančia kova, išoriniais bei vidiniais nesutarimais, konfliktais bei poreikiu rinktis Dievo nurodytą „tiesų kelią“ (p. 24-25).

Mąstytojas nemėgo moderniosios kultūros, ją vadino „kiekybės karalyste“, „blogio monotonija“ (p. 29). Pasak A. Uždavinio, „postmodernizmas yra saujelės radikalių akademikų filosofija, o jos ryšiai su populiariais liaudies judėjimais labai abejotini“ (p. 35). Filosofui svarbiausia buvo pirmapradė Tradicija, į kurios gelmes jis su didžiuliu entuziazmu nėrė.

Knygoje – gausu archyvinių nuotraukų, kuriose galime pamatyti ir dar visai jauną A. Uždavinį, ir jau brandų profesorių, kurį išskėstomis rankomis priimdavo įvairiausių pasaulio šalių universitetai, o dabar anglų kalba perleidinėjamos jo lietuviškosios knygos (bent pusę savo monografijų filosofas parašė angliškai).

Pratarmėje knygos sudarytojas A. Andrijauskas nuoširdžiai, žmogiškai, visiškai neakademiškai (gerąja to žodžio prasme) piešia A. Uždavinio portretą: tai buvęs „atlapaširdis, spontaniškai reaguojantis į aplinką ir mylintis M. K. Čiurlionio kūrinius dzūkas“ (p. 9).

Beveik 600 puslapių leidinys sudarytas iš šešių skyrių. Juose pateikiami paties A. Uždavinio apmąstymai, kolegų filosofų iš Lietuvos ir užsienio straipsniai.

Knygos coda – Australijos La Trobe Universiteto profesoriaus Harry Oldmeadow specialiai parašytas „In memoriam“ (p. 540-541).

Pirmų dviejų skyrių straipsniuose nagrinėjamas A. Uždavinio tyrinėjimų santykis su hermetizmu (autorius - prof. Gintautas Mažeikis), pasaulio šventumu (Lilijana Astra), neoplatonikais (Dalia Marija Stančienė), sufizmo bei budizmo paralelėmis (Algirdas Kugevičius), dailės kritika (Odeta Žukauskienė, Kęstutis Šapoka), Proklu (Rasius Makselis), Vincu Vyčinu (Žilvinas Svigaris). Šeštajame skyriuje – draugų (Ričardas Sobiestijanskas, Rima Balevičiūtė, Rūta Petrauskaitė-Pelegrimienė, Diana Šarakauskaitė), mokytojos (Danutė Andrijauskienė) prisiminimai.

Įtariam skaitytojui gali pasirodyti keistas vienas liudijimas, kad per laidotuves A. Uždavinio karstas buvęs uždengtas. Po filosofo mirties buvo kilę įtarimų, kad ji – ne natūrali, kaip ir G. Beresnevičiaus. Tačiau juk žinome, kaip Lietuvoje tiriami (tiksliau, netiriami) tokie dalykai.

Kiek liūdina ir tai, kad knygos pavadinimas „Algio Uždavinio fenomenas“ tik iš dalies atitinka turinį. Trys skyriai iš tiesų skirti jam. Kita pusė knygos – straipsniai, visiškai arba beveik visiškai nesusiję su A. Uždaviniu. Tai – kai kurių doktorantų būsimų disertacijų ištraukos arba neseniai apsigynusių mokslo daktarų disertacijų tęsiniai.

Visiškai nesuprantu, ką bendro su A. Uždavinio fenomenu turi prof. Audriaus Beinoriaus mėgstamos temos – indiškosios astrologijos – nagrinėjimas; politologo Konstantino Andrijausko pagiriamasis straipsnis Tibetą, Uigūriją, Mandžiūriją, Vidinę Mongoliją okupavusiai Kinijai, kur ji liaupsinama iš peties; Hidemichi Tanakos straipsnis apie bundzinga tapybą. Dar keisčiau atrodo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos Vilmos Gradinskaitės straipsnis „Novatoriška Marko Ginsburgo karikatūra tarpukario Lietuvoje“ (p. 511-518). Šlykščios karikatūros, pašiepiančios religinę simboliką, pačią religiją, mano manymu, visiškai nedera ne tik su knygos pavadinimu ir konceptu, bet ir su pamatiniais moralės bei etikos principais.

A. Uždavinys buvo giliai tikintis žmogus, ir tegul jo tikėjimo paslaptis žino tie, kam reikia žinoti ir, be abejo, pats Dievas.

Leidinys labiau nuvylė nei pradžiugino, ir ne tik dėl to, kad buvo ilgai lauktas. Galbūt laikas nutraukti dirbtinai išpūstų 600 puslapių „biblijų“ leidybą ir, remiantis užsienio praktika, pradėti leisti kad ir nedideles, bet tematiškai gerai parengtas knygas?

Nenustebsiu, jei po šios recenzijos eilinį kartą turėsiu didelių problemų tame pačiame Institute, kuriame studijuoju doktorantūroje. Tačiau buvau A. Uždavinio mokinys, teko garbė su juo ne kartą pabendrauti, apsilankyti jo jaukiuose namuose, padiskutuoti ar tiesiog pasišnekučiuoti apie įvairiausius dalykus. Ir todėl nebijau nieko, nes (pasi)tikiu Dievu, o ne nomenklatūra ir sustabarėjusiomis, kažkieno nustatytomis „normomis“. A. Uždavinys visą gyvenimą nuo jų bėgo ir kitus mokė tai daryti. Tebūna Jam, Mokytojui, jauku savo darbais pelnytame فردوس.

5 balai iš 10. 

Algis Uždavinys taip aiškino šią jo mylėtame Egipte padarytą nuotrauką: "Šis gestas reiškia, kad viską valdo meilė, tačiau šiame pasaulyje tai paliudyti man gali tik tie, kurie prarado viską". 

www.ekspertai.eu/recenzija-rytai-vakarai-komparatyvistines-studijos-xii-algio-uzdavinio-fenomenas-2012-ar-siuolaikiniai-lietuviskieji-moksliniu-straipsniu-rinkiniai-privalo-buti-dirbt