Klipai (su Algimanto Lyvos recenzija)

Mano tėvas buvo vėjas

Motina rugiai

Aš kažkoks keistas

Kaip ūkio padargai

Vis rėkdavau ant sienos

Nelabai aš jas supratau

Velniop, visi pas mus gėrė ir rūkė

Nors pinigų buvo mažai.

Taip pat visi laižė šaukštelius

Kas mane ir svečius itin užknisdavo

O kartais ir pykindavo.

Ai, ir dar nieks neidavo balsuot

Sakė, tegu tie lenkai užsipisa.

Vakarais žiūrėdavau į lėkštes ir galvodavau

Kaip sunku be motinos,

Kuri buvo rugiai.

Tėvui irgi jos trūko

Galiausiai jis iš vėjo virto rumstelėjimu

Šiltu, tyliu, beprasmiu

Sakydavo, vyrams reikia bobos su šeima.

Pizdu, galvodavau.

Tada aplankė klebonas.

Tada įsimylėjau žydę.

Tada išvažiavau studijuoti.

Nieko naujo nepažinau, tik kad pradėt pokalbį nuo ,,gerai pašikau“ yra prastas pasirinkimas

Nebent nori trumpo pokalbio.

Mėgstu šašlykus.

Mėgstu gamtą, bet mažai joje būnu.

Geriu per daug kavos.

Per daug galvoju apie praeitį.

Prieš mane buvo neįtikėtinai daug žmonių

Apdovanotų liūdnais snukiais

Bedalių šūdo gabalų, kuriems nieks nerašo.

Gerai, kad dabartyj nebeliko laiškų,

Nors centrinis paštas giriasi pakeisiąs pasaulį

O visi sako ,,brūkštelk man“.

Kas dabar brūkštelna? Ar brūkši?

Bandžiau rašyt žydei, bet jos niekad nebuvo ant linijos.

Įsmeigęs akis į prozą

Mat gyvastis mano vemdavo ja

Aš stebėdavau kilpus

Šviesos ruožus

Akių klijus ant stalo lyg prasta dizaino problema

Aš buvau problema, aš buvau

Pažinęs lytį, supratęs gimtį

Aš tikresnis už ją

Tą prostitutę. Klipai...

Kalbantys iš tiesų turėtų tylėti.

Klipas nr. 1: Žmogus važiuoja dviračiu. Penkias minutes, išdarinėdamas visokias nesąmones, o po to nusiverčia nuo skardžio.

Gurkšnis ir jungiu kitą. Klipas nr. 2: Kūdikis kosmose, užsimerkęs, o vėliau prasimerkęs ir gilus balsas skleidžia paslaptį.

Nusisuku į rozetę ir žiūriu, kol ima gliučint.

Kol ima...

Klipas nr. 3: Pavadinimu mano žmonos mirtis. It šuo nujausdamas, kad neverta, sutinku aukoti savo laiką. Nemiegu iki ryto.

Nejau visi senstam ir visi mirsim ir atmintis vien paleistuvė iš nepakeliamų akmenų?

Aš uždaviau pirmąjį klausimą

Filosofai tartų, kad gyvenu.

Draugai sakytų nemalk šūdo.

Nejau mano gyvenimas praeis be paslapties

Be nuotykių

Nematant nieko, kas pagreitintų pulsą

Ir netampant tikresniu už ją

Tą nelemtą prostitutę... Juk gyvas sukilimo dalyvis

Mano didvyris

Mano išganymas

Netikėti giminės tąsa

Nemylėti

Nejausti

Lyg ir nebuvo

Lyg ir virtęs viskuo kas galėjo padaryti tai

Ko negalėjai –

Aš nemiegojau iki ryto.

Rodos, taip prasidėjo ši vasara.

 

Pamils tave dievai, aukų neprašydami

Išlaisvins nuo kraujo altoriaus

Ištiesins nugarą ir dvasią

Ir tavo mažus lūkesčius pavers dideliais

Pamils tave dievai – tik tu palauk.

Minėk protėvius geru žodžiu.

Stebėk besikeičiančius amžius

Regėk stebuklus be leidimo

Būk vienas iš vaikų

Maištininkas ekstremalas

Ekrane pasaulio įtrūkių nepraleidžiantis

Rugių bei vėjo sūnus

Upių bei kalnų dukra –

Klipai seni byloja, tavo laikas ateina

Plačiu žingsniu užėmęs žemę

Pasitikt dangaus

Pasitikt alkanų

Kraujo nagais grojančių

Pasitikt dievų tavo daina

Jie sustoja...

 

Tik tas skonis sūrus lyg burbuliuojantys

Saldainiai ir pašiurpus oda

Išbėrimas nuo galvos lyg žemės centro

Saldus alsavimas traukiniu pralekiantis

Drebanti žemė ir tie laikai,

Kai buvom nemirtingi

Ir mums mokėjo už gyvenimą

Ir prakaitą

Ir abstrakcijas neplanuotas

Iki ryto

Keliu virstanti diena

Miestu tampanti naktis

Rasoti bučiniai piko metu rūke vienatvės apsupti

Rėkiančioj tyloj sugėlę kelius ir trūko raiščiai

Į dievo garbinimo pozą nukritęs

Supratau

Mus riša vien oras bendras kol kas.

 

Edipiškai pradėti darbo diena, pabaigti sueitį

Gauti atsakymą į klausimą prieš aistrą

Užmigti prasimerkus kalbėti jaučiant žemę

Liesti tavo kūną keičiant jį mintyse, keičiant jį mintyse

Kalbėti dainas maldomis ir klausti iš kur atėjo žodis su garsu bei spalva...

O pietų pertrauką pagardinti klipais...

Visiems visada patiko kitų nelaimės, vargai ir kvailumas

Net Jėzus, sakoma, yra nusižvengęs prieš mirtį, mat žinojo, kas mūsų dar laukia. Klipas nr. 4: senas diedas keikdamas visus, porą kart atsisukęs pagrūmoti, nusiverčia nuo laiptų. Milijonas komentarų ir panašiai peržiūrų – tik vienas užkabina:

Pasirodo jis jau miręs, tai buvo paskutinioji

Užfiksuota visagalės akies, palaikomos šios žemės

Vaikų ir kaulų, pačios žmonijos sielos

Į paskutinę transformaciją įėjusios.

Tai buvo apžvalgos era – lyg visą žemė sutilpusi Iliuminatoriuje

Lyg visa delčia ar saulė žiūronuose

Atskleidžianti, kad mes norim pamatyti iškylančius šūdus

Visu įmanomu gražumu.

Bet dabar pikas

Ir aš negaliu kalbėti

Nes gyvenimas skuba

Aš tik sėdžiu, skruzdėlių apsėstas

Jos konservuoja mane skausmu ir saldžiomis

Geismo ašaromis

Vis dar sėdžiu

Nors turiu skubėti

Mindamas ištakas keistos pagonių tautos...

Kuri buvo vėjas ir rugiai

Aš jūs visus išdubasinsiu

Sušuko Vytautas

Per Jogailos balių

Visi skaniai buvo pavalgę

Jovaišas, kurio nieks nežinojo

Vaikėsi mergeles nenusakomo amžiaus

Užkniso tie kryžiaus smaukačiai

Tęsė Vytautas

Užsigerdamas

Kol Jogaila palengva migo

Kol pilis ruošėsi nakčiai

O toly vargdieniai plušėjo

Laužytom kalbom bučiuodami

Viens kito pūslėtus delnus

Vytautas šaukė ir ant manęs

Negi tokie bus pasekėjai?

Negi liurbių žemę paliks nuo dabar

Lyg senų girių ir vaidilučių sutemos?!

Ko aš čia net gimiau?!

Nežinau Vytautai, to paties manęs tėvas klausė

Ir dabar aš tylomis pasitikdamas

Paskutines valandas iki darbo dienos

Ir visos visatos pirmadienio pabaigos

Klausiu.

 

Gal į Gringo?

 

Gerai.

 

Rodos, taip prasidėjo šis vakaras.

 

Paburbėk su manimi

Suprasdamas, kad viskas, ką paliksi

Nebus taip vertinga, kol būsi gyvas

Suvokdamas, kad vos du sprendimai

Buvo išties tavo – gimti ir mirti

Tiksliau, abiem kartais tiesiog nesipriešint

Ir pasiduodamas, paburbėk su manimi

Tau nebuvo nuo ko pasiduoti ar pasitraukti

Tu vienas iš atšvaitų kambary

Ir tik tavo akys dalyvavo kovoj

Ir ta tebuvo su saule

Per ryškia tą dieną

Kai išėjai manęs pasitikt

O kalbant apie seksą, tai jėga.

Vakar ji nušoko nuo stogo.

Turėjo tą nėščios moters spindesį,

Kuris kas rytą vemiant pasiekiamas

Ir nekaltumą laukiamo gelbėtojo

Demotyvuotas savo galios bejėgiškumo

Bei grįžimo prie šaknų, kurios keistai kvepia

Sakydamas, kad ne nuo metų praleistų priklauso

Nors geresnio kalvio ir nesurasi.  

Pripažįsti meilę tos deivės

Lyg politikas planetas stebėdamas

Bandai nupiešti žemėlapį

Aiškinantį iš kur kyla poezija

Bei tingumas gyventi

Ar melstis

Ir stebi vaikus, kurių niekad neturėsi, nepažinsi

Veikiančius tavo vardu mechanizmų

Sąrangoj legendomis pinantis

Kūriniuose, kuriems mes jau nereikalingi

 

Ir taip!

Gražūs batai

Tai tiesa, mažai dėvėti kaip nauji

Už mažą kainą

Primena vieną klipą, kurį neseniai mačiau

Užsimerkęs.

Klipas nr. 5: prasideda per daug temdamas gumą, kaip dažnai daro nevykę pasakotojai, bet jis neturėjo konkurencijos. Sukarpyti epizodai su kandžiais komentarais

Ir verdiktais

Ir nuomonę ir sąmoju ir tiksliais įvarčiais

Mizanscena metamorfozę

O gal tik man taip atrodė

Žodžiu

Ten irgi buvo batai

Ryšys pasiektas – kaip gi tu laikais? Šiais permainų laikais?

 

Tyla

 

Tik žemė ošia ir kviečia šokti

Judesio įprasminti įkalti į akmenis juokiamės

Savaime paleisti liestis su rugiais ir vėju

Dievais pavirsti, nors greičiausiai tik aš taip

Save linksminu gydydamas gyvenimą,

Kuris man duotas

Taip lengvai prabristi

Tvankiam ore vos suprantant

Ką tu sakai.  

 

Žadi mirti?

Greit pabaigti viską

Beje Klipas nr. 6 buvo apie Vytautą, efektyviai išnaudotą

Lyg niekad ir nebuvo kitaip, žadėjo gerą rytą,

Kai nuo juodosios parjosi ištroškęs

Ir poruotis pasiruošęs vargu ar galvoj ką laikantis

Atminčiai ar aukoms tu busi jaunas, kaip žadėjo

Vytautas nuo Odisėjo ir romėnų nusižiūrėjęs

Kaip tyra mergelė taip pat aukoms pasiduoti

Pasiruošusi, nors ir nebuvo kam ar kodėl pasiduoti

Tik įprasminti komunikacijoj

Kitų likimus bedalius,

Kaip tie, kur laužytom kalbom bučiuoja viens kito

Raukšlėtus veidus –

Mes jiems duosim kalbą ir laisvę

Mes juos atgaivinsim vaidindami

Imituodami pro jų akis it pro

Iliuminatorių matydami

Ką jie ten po velnių valgo!

Mes jiems duosim žodį ir visą kūriniją

Dovanosim ritmingai pasimiršę kvėpuoti

Jei tu, žinoma, sutiksi

Šifrais versdamas veidą

Aš tik spėju

Kad Jūs visi mane girdėjot.

Aš  tik  žaidžiau mus rišančiu oru

Bendru kol kas.

 

Ei, Edipai pažiūrėk!

Dvi sesės ir motina ir krūva stebėtoju

Ir žvakės į bybius panašios kurva!

Juk balius prasidėjo!

Edipai stebėk teisėjus

Stebėk neutraliuosius šios žemės

Vaikelius, stebėk mūsų vaikus

Gražiai nuaugusius

Vaidilutės, blet!

Riteriai

Karaliai

Ir dauguma, kur dorai anksti kelias

Laukiu tavo rankos ir žiedų

Ir palikimo kraujomaišos

Ir šventumo

Taip jaudinančio

Kol palengva praeisim transformaciją

Nepagauti visatos akies

Piramidėse palaidoję kaltę

Prakaituotą lyg mūsų stabai

Lyg gyvas sukilimo dalyvis, mano didvyris

Mano išganymas ir realybė

Svaiginanti

Savo aštrumu

O, Edipai!

Pajausk tamsą.

Piramidėse pasilaidosim

Piramidėse pasilaidosim  

Iki dangaus iškėlę savo

Pamaišysim padangių kraujus

Žiūrėdami tiesiai į akis –

Juk mes niekad nebuvom pažeidžiami, kaip tame Klipe nr. 7, kur į pilvą iš patrankos šaudo ir smegenis žaibu nukrato. Juk mes permatomi.

Ir man rytoj į darbą.

Rodos, taip bandė pasibaigti.

 

Rodos, panašiai aš ryte keliaus

Pasitikti pakeltuvių griausmo ir ramiai į sieną pažiūrėti

O jie buvo nusprendę apvogti banką

Kad kraujas greičiau tekėtų venomis

Kad mažiau gamtoj kapstytis ir likime

Kur juos vedė gaidukas

Ir šeši policininkai

Jau niekam neįdomu, bet buvo jėga išgirst:

Rimtai jie tai darė?

Geras.

Dvidešimt milijardų voliojos

Ar žinai kiek tai yra? - - -

Vargu, juk mums tiek nereik

Šiandien skaičiau laikraštyje

Viskas bus gerai

Mažiau yra daugiau

Ir pasaulis panašus į mus

Tik smalsu, kaip jie viską planavo

Vakarais demonstratyviai rūkydami

Ką tuomet įpirkdavo

Ant pigių Office1 vatmanų

Kambarių kambariais svajodami

Valandomis žiūrėdami į sieną,

Kaip mes dabar – keista

Juk buvo geri metai

Matydavau juos momentais

Kaip jie laukia kažko didelio su viltimi

Kuri buvo išugdyta sunkiais prakaito lašais

Ar nerimų su ironija ir nekantravimu

Ir lūkesčiais ir bausmės laukimu

Kaip standžiai dabar ji užgriuvo

Ir kaip spaudžia kiekvieną liauną kūną

Nuo pirštų iki paširdžių

Akivaizdoj dieviško teisingumo

Kaip savotiškai mus galima jausti

Bei mylėti.

Dalinamės sienom ir oru

Mano mielieji draugai.  

 

O būta didžio rašytojo kadaise pažystamoj

Žemėj, iš meno jis išspausdavo viską

Kas teikdavo ir atimdavo viltį ir grąžindavo

Tą nuostabų skausmą... – Būta genijaus, manau

Mąstytojams nelygus dangaus skliautą parėmęs

Tik gyveno ne pagal rašysena ar raštus ar idėjas - - -

Tiesą pasakius jis buvo dėjęs

Ir bailys

Ir menkysta

Ir silpnavalis parsidavėlis hedonistas neužauga

Debiliška išvaizda ir žvilgsiu ir jei ne taip keistai

Padalintos dovanos, kaip tame Klipe nr. 8, kur šuo gaudo savo uodega, vėliau nukrisdamas nuo tilpo, rodos, kviečiasi kartu – tai, tai net nebūtų į ką pažiūrėti

Tau net nebūtų gaila

Norėtum jį nužudyt

Bet šis sielų pirklys

Po mažu tampa nemirtingu

Šlykštus iki širdies

Vimdantis

Menkysta nulėpęs besotis kraičio

Vaiduoklių auklės nesantuokinis

Šiknos skylė ir tai iš bjauresnių

Žengia didvyrių link

Ešafotu pjedestalą patirdamas

Demonstruoja savo orgazmus

Ir tai vien dvasinius

Nevykusi nemokama gimnazijų prostitutė

Net nusvaiginęs kaltėm pravirkdo –

Šlykštus sielų pirklys, menininkas

Sustabdo šūksnį inkvizicijos ir gerklėm užčiaupia abejonę

Kuo tik nori virsdamas po oda palindęs išdarinėja mus

Lyg tai būtų kūrėjo apibrėžimas.

Didaus būta, tik gaila

Kad jie vis gyvi ir taip ilgai tempia

Menami

 

Užtilkit!

 

~

 

Pakankamai ištylėjus

Jie išnyksta.

Rodos taip ir geresnius mes

Pradanginom.

O vasara vos prasidėjo.

 

Keista moters dalia

Galvodavau, kai prisiverčiau daryti rytinę mankštą

Meditaciją namie galvosūkius spręsdamas vietoj maldos

Ir dar keisčiau, kad visada tikimasi, kad jos gerai dainuos –

Visi dalykai

Kūrių aš iš principo nesimokau

Yra baisi prarasto moteriškumo yda joms

Ką? Tu eini rūkydama, girta iki tapkės

Ir nenori vaikų?... Dieve...

Kiaunė

Tarp kambario grindų, taip panašių į buvusį bendiką

Buvusį tėvų namą, tada būtą buvusį, kur mano sesę jau

Geriau augino ieškodamas šaukšto arbatai ar kavai

Sriubai, kuri buvo prieš mane

Kai apie tai galvojau

Ir tai išties buvo sunku, mat bardakas niekad manęs nepaliko

Šiukšlių karalius.

Ieškantis moters.

Kuri gerai dainuotų.

Ai, taip pat 30 kvadratų plotą dalinausi su armėnų šeima.

Penktadieniais buvo kebabų šventė.

 

Minėk protėvius – mokina istoriką

Galvok į priekį – mokina vadybininką

Stebėk – mokina operatorių

Gerk – mokina programuotoją, fiziką, statybininką ir daugelį

Vargdienių

Nežudyk – mokina mediką

Daryk – mokina kūrėją

Palauk – mokino mane, ištvermingai, aš gerai išmokau ir laukiu, kaip tame Klipe nr. 9, kur vaikas verkia, o tada grįžta tėvelis iš Irako ir viskas buvo gerai,

Taip viskas buvo gerai tą vasarą

Man rodos

Tik ėmiau dūsti

Ir netrukus uosčiau storo armėno sūnaus

Pažastį, kol mane gaivino

Be amoniako...

Oras manęs laukė prabudus.

 

Ėmiau skaityti bibliją ar tai

Biblija, BIBLIJA

Supratęs, kad nieks niekada nebus

Seksualesnis už Dievą ar Jėzų

Blemba Jėzus – norėčiau

Sutikt jį kada

Pasakyčiau bent ačiū.

Taip pat manau, kad dievas yra

Didžiausias iškrypėlis

Nes viską sugalvojo,

O gal mums tik pasisekė

Senų istorijų keistas tėvelis

Nemiegantis jau tūkstantį metų

Norėjo amžinai stebėt besimylinčius

Adomaieva

Adomą ir Ievą

Ievą Adomą

Bet jie sumaištavo prieš tą impotentą

Ir jis užpyko, užpyko jis

Nuo tos dienos, kurią pats sukūrė

Sukūrė pats

Sėjo mirtį

Nes kas jam beliko?...

Vargšas visagalis

Vėliau pajuokavęs su Abraomu

Pamelavęs Mozei

Ir nuteisęs Poetą

Geriausią iš visų, kuriam įtaiga vien

Hitleris prilygo

Tikrą slemerį nuteisė dievas

Ir dievas nuteisė vienintelį slemerį tada

Viskam pradžią davusį, kurio motiną

Vėliau keistai aprašė, kaip tame Klipe nr. 10:

Ir tarė klipas, kad nebus daugiau vargų

Ir tarė klipas, kad paveldėsim pasaulį – kieno jis buvo?

Ir tarė klipas, kad nebūsim dievai, nors norėt galim

Ir tarė klipas, kad net norėt neverta, mat šūdas tai

Bylojo dar valanda su puse, rodos, neteisėtai klipu pavadintas: tai visas filmas apie tai, kaip kalba prezidentai, karaliai ir šventikai, šventi, šventi, šventoriaus vaikai ir kaip žmonės gyveno prieš ir po ir karūnos imperijoms nepaklusnios, o pasaulis vienas tiktai, o dangaus tiek pat, nors visko mažėja, o užsispyrėlės nori geresnių orgazmų, bet vyrams nė motais jie užimti jie užimti ir vėl kalba kalbai nelygi iš tolimų kraštų, kurių iki šiol nepažinom prabyla

Ir nieko daugiau netarė nesakė klipas, nes dingo intikas.

Grįžau prie šventraščių studijų šventadieniams neskirtų.

Jėzus buvo kietas

Gyvenęs tarp mūsų

Gal taip pat neblogų.

Už raidžių paslėpti raktai

Ir buvo tai portretinis vakaras

Lėtom išbėgusiom spalvom

Ar tai ką mes vadinom spalvomis

Nuo tavo moters nagų atėjęs fatališkumo

Likimas atmetus pragarą

Ir jo geležies vartus

Bijant tik vėlaus atėjimo

Bet gimei vėlokai

Jau mažiau laiko laukti

Ar to ką mes vadinom laiku

Nors mažiau spėsi sukaupt.

Skaitiniai turi būti atrinkti su pagarba

Baime bei puikiu žinojimu

Ką tu palieki

Ką tu palieki

Vade?

Gentis mūsų per didelė išaugo

Pažino per daug moters

Sumojo per daug jėgos medžiagų

Substanciją jau verčia kitaip

Į sostą ašarų prakaito atsakydami ne

Į nieką tardami taip

Visą širdį deda ant stalo

Jie nebijo mirties.

 

Tačiau viskas greit dingo

Per apsirūkiusių draugių sutikimą

Kai išdavystė buvo palaiminta

Švelnia ranka tarus – išgyvensi

Ji riaumojo

O aš norėjau, kad greičiau baigtųsi vakaras

Kol vasara, rodos, net neįpusėjo.

 

Taip laukdamas kada pasimylėsiu

Po tokio ilgo laiko

Net nežinau ar nieks nepasikeitė

Tame reikale

Ant stalo knyga

Betvarkė

Šaltis

Ir spektaklis galvoje apie nuomą

Bei kančias kurios su ja ateina

Kas užmoka tavo nuomą?

Kas tau perleidžia teisę(es) gyventi

Ar tavo veikla visagalė?

Laukiant ryto, mąstant ką padarei ne taip.

Tave pasitinka Homero tėvas,

Kuris buvo vėjas

O motinos jis neturėjo

Nors greičiausiai tik taip sako,

Mat gėdijasi rugių

Pasitinka tave žodžiais

Neteisk savo vaikų – jų darbas tave teisti

Nesiek atsigriebti, iš nieko juos davė

Viską atiduot turi, o ką nuslėpsi ar pasiliksi

Puvėsiais liūdnos senatvės virs

Ir nesitikėk nieko atgal

Jų karta tobulesnė

Jų laikai alkanesni

Jų darbas neminės tavojo

Vienok gailestingų ainių atsiras

Tie bus nubausti lavonus prižiūrėt

Žemės plačios dugne

Niekam nereikalingi mes tapsim

Po savo laiko

Tik laikykis per daug nekalbėdamas.

Homero tėvas gurkštelėjo

Tada dar tada dar tada dar

Tuomet po insulto tęsė:

Mūsų gentyje dažnai buvo

Apsinešimo šventės

Kai nebesvarbu kas su kuo

Kada ir kaip vardan pragaro

Pažinimo savo gilumos semti

Begalinę dievišką jėga, kai tos moterys

Šeimos gadynės paveldėtojos

Vargo mūsų ego

Sumaltos

Pasileisdavo

Kai tie vyrai jauni seni, nes mūsuose

Tik vyrai sendavo keisdamiesi

Pasileisdavo kartu

Atkuriant senų laikų klajones

Protėvių stipriausias pagarbinimas

Dienos ir darbai virsdavo aistra

Geisdami mesdavomės ir keli kaimai

Keliems vakarams išnykdavo apsinešimo

Šventėje

Taip buvo mūsų gentyje, kai

Nesigirdėdavo vėjo ir nieks

Neliesdavo rugių

Išsilaisvinę visi atleisdavo

Savo kentėjimų kaltininkams

Tik vėliau buvo keistoka kelioms

Motinoms nuo kelių sūnų pastojus

O tėvui negrįžus dar ilgai dukromis

Nepasitikėta

Bet vien tada mes žinodavom tikrai

Kas ir kaip ir kur ir kada ir kodėl

Mūsų genties

 

Gurkšnis

 

Jau nebėra. Aš tiesiog nešu tau žodį

Tiesiog nešu tau žodį

Aš laukiu tiesos

Mūsų

 

Jau nebėra.

 

Ji kalbėjo šnibždomis, kai tęsiau savo dieną

Tokia pat kaip visos kitos

Gal tai ji prabilo Homeru

O gal tik mano darbas nuobodus

Virėjas karininkų restorane

Mėtau kotletus su koše

Savo giminės gerbtiniems idealams

Idilės momentais atskleistais

Nedrąsiai

Juk šeimoj aš alfa buvau

Vakarais tėvą nebijodamas pašiept

Nors tik ligai jį susukus išdrįsau

Pasakyt

Aš nenoriu

Ir geriau žinau –

 

Netiesa.  

 

Taigi ir vėl atkopdama saulužė budino svietą vargiai be nuomonės su tavim kalbėdama, kaip tame Klipe Nr. 11, kur stiklas pramušė akmenį kietą ir nieks netikėjo, kad lažybas ištesės trečias brolis kvailys

Bet sutarčių reik laikytis

Ir grįždama į žemę tikroji žvaigždė tarė, kad galim jos nebearti, neverta, gerbūvis nuo to nepasikeis, o ir šūdas žemę jau užkniso, geriau kraujas, tik ne tie laikai jau, tad nebjaurokim motužės ir būkim tinginiais ir svieto nebudinkim mat tai saulės darbas ir beje, ji su tavim nekalbėjo nors į teismą tavo irgi neateis; teška taško brudai lachudros gaidžiai, saulužė virš cypės zonos keleivių švystelėjo staigiai oi ir veikėjai fruktai ožiai peiliukais įmantriais savo galvas puošias, tik kūnai kokie tai nematė ateiviai tokių puošmenų, bet ir šitą darbą aš mečiau, laikas judėti, taip tariant ne žydų virsti, kadangi be žydės tai neįmanoma, čia mama jau promachą dėjo, o į priekį, kur horizontas tiek mane tiek žydus net lenkus kviečia pasitikt naujo tikslo tolumoj kur ugnis kviečia šokti, o gentis nauja jau burias mosikuodama, jų oda glotni, o akys stačios ir muzika negirdėta – bus įdomu; tad mečiau aš miestą... Gimtinės lankyt nevalia per daug gyvų dar ten, bet pasaulis pasitiks spėju neužilgo; maitintojas pasikeitė visiškai dabar kalba mįslėmis ir mažai kur mūsų sostų kova klausia aš atsakau kad nesuprantu kad ne mums visa tai bet jis neklauso greičiausiai negirdi užtat tyli ir byloja kur alternatyvi istorija pasiūlo adolfui laimėti ir jo ereliai atranda senas paslaptis senovės kompiuteriu kalba ir afekto būsenoj priima naują patepimą ir nustemba kai žmones juos priima didįjį vadą paskelbę buda ir galingos mašinos užvaldo pasaulį ir visi išsigimsta paslaptis nešiodami kur eksperimentas baigsis nežinia

Mat sutarčių reik laikytis

Ir iš naujo spartos karaliai viešpatauja ir pasaulis trijų šimtų išgelbėtas laižo ašmenis tokios standžios jos tokios ilgos nuostabios ir maitintojas čia nutyla kažką keisto prisiminęs kaip jam kliuvo nuo šėtono dukters kaip nelengva buvo jai įtikt kaip po to vis vien jį sunaikino nors gyvas jis KITAS maitintojas dabar tarp galimybių renkuosi planetą kur nereikia dirbti ir ten žmones šoka ir svaiginas masinėj santuokoj kur nei moteris nei vyras nėra begalinis kur dio deo da da neįprastam išbaigtume tobulai taip stipriai tobulai kaip ašmenys tolimoj visatoj kur ugnis kviečia šokti ir visi mena savo protėvių priesaikas kaip nori raivykis sako lakonijos išmintis

Bet sutarčių reik laikytis

Be jų mums mirtis mes silpni ir vargiai atlyžtam čia atgabenti kurorto pasauly klausiam gimdytojų kodėl už ką o dieve kuriuo kada nors būsim ką mes veiksim milijoną metų nors imk ir žudykis beždžionių cezario pjūviu ir tada mums prisakė savo krauju kurio niekad nematėm liepė laižytis ir keli lašai sutvirtino amžiams vergovę kaip viršui taip ir apačioj daug darbo reik šiam krašte padaryt gyvybę kaip ugnį išmokyt šokti jų matematika jų ekonomiką jų principus iš toli iš jų moterų sėklą iš jų vyrų ponus nes mūsų vaikai nebijo kraujomaišos stipresni mes būsim imperijas statysim kai grįšim į žvaigždes

Bet ir ten sutarčių reik laikytis

Savo brolius ir seses maitinti kadangi maža padermė neapykantos centre ten mirtis tik negražu sakyti todėl dalinkimės žiniom kur mintis beformė nuo jausmų gryna pašers tas kvailių minias kur į tautas virs kur sieks dangaus pilimis kur vienas nesupras vis vien draugu liks kur antras nesupras ir dings kur trečias nesupras ir pastips kur ketvirtas nesupras ir garbins kur penktas nesupras ir grasins mirtim taip gerai mes ją žinom kur šeštas nesupras ir apsvaigs ir svaigins o kur septintas nesupras ir išmoks ir mokins ir tarnaus ir kitus tarnaut už mus privers už mus kalnus nulenks už mus žemę padengs ir kompaktiškai į gerklę susivystys amžinybė

Vien sutarčių reik laikytis

Ir tavo bus begalybė sūnau ar dukra jus vargiai atskirsi tokioj galingoj aukštumoj gyvatė sargas roplys viešpats karaliauja tai naujas tavo darbas vis toks   pat apvalyt pasaulį ir man atnešt atgal iš kur kilus neapykanta negrįš nėra ten vietos ar namų vien juodą ir baltą juodą ir baltą pastaroji jos spalva daug baisesnė už mirtį kur centre širdies baltos rėkia ir skelbia rėkia ir skelbia kad jau artėja pabaiga ir mūsų kelias tolimas neprasidėjęs nesibaigia ir laukia mūsų nauja planeta naujas mokymas nauja meilė drąsi kur ugnis kviečia šokti...

 

Darbo biržoj diržas maudžia

Eilė kaip įkvėpimas nesibaigia

Ir nesnaudžia.

 

Ir katinai ir grybai ir pelėsis atkeliavo su jais

Ir padėjo padoriai gimti

Kūrį laiką nesupratus gamta terliojos

Bei klausė kol ėmė strigti

 

Ir skiestas kraujas angelų

Išrado padarą žmogų

Ir plati giminė jų

Rado pradą už vilionių

 

Karališki grynakraujiai benkartai

Ėmė paklusnumo stigti

Grybų ragauti išmokė katinai

Pelėsis pagydė visą kitą

 

Mėlynė jų kraujas jų dvasia Išdavė

Ir matos triukai cimbolų cibuliais

Atsiskleidusi paslaptis

 

Iš minties tai parėjo tuščia širdis

Kur visko norėjo o tikintys

Senstelėję sustorėję

 

Apsuko galvas į žemę

Vienintelė ji dabar semia

Jų ašaras

 

Ir laimina tuos kurie rikosi ne dangų –

 

Liko tik už šildymą užmokėt.

 

Rodos taip aš vasaros vidurinėj naktyj tapau sargu

 

~

 

Ir Klipas Nr. 12 buvo šlykštus satyrikas užtat viską žinojo, kaip rodės tuomet, kai sutikau Kleopatrą, kuri taip save vadino, dviem taškais ant žandų, parodžiau kelis savo piešinius ir nusivedžiau namo, kur kieme kelias skulptūras aptarėm ir tada mylėjomės

Pirmą kart taip paprastai

Toks šelmis nebejaunas

Valiūkiškas

Apgaulingai padarė

O jai buvau meilužis

Ji buvo vedus

Ir vaikų berods turėjo

Nenusakomo amžiaus

Našlės veidu geniali

Kaip tai buvo po skulptūrų

Tikra uogienė 

Ir man viską prisiminus

Ji išėjo kam čia reikia

Velniop

Ir gyvenimas visas praėjo

Renkantis drąsą dar buvo laiko

Sustot

Bet kodėl vertėtų?

Iš baimės čia likti

Iki baimės ten būti

Mirti ar žūti rodės tas pats

Rinkausi poilsi dabar

Šiai popietei pranykus

Saugau tuščius pastatus niekam nereikalingus

Karalystės paskutinė pažiba

Kaip tame klipe numeris trylika kai galiausiai ramus atsiguli svarstydamas kada ant šono apsiverst lempos patronui kalbant su savim apie buvusius amžius ir pranašystes tiek panašias į tave dabar tiek pranašesnes pranešime spaudai kai tave aprašys vienu žodžiu

Nepatyręs.

 

Mano tėvas buvo vėjas

Motina rugiai

Pažado netesėjęs

Pasijaučiau lengvai

Buitį su būtim štai

Pasakom pakerėjęs

Leidžiuos krantais link jūros

Kur sula gyvų ir mirusių

Sutekėjus ruošia ištaigingai

Vakarienę

 

Pietauju atsipūtęs

Kviečiu prisijungti

Gal klipą susuksim

Aristokratais pavadinę

Nuogi mes dabar

 Ir niekas jau nerūpi.

**

 

Algimantas Lyva

IŠ PASĄMONĖS Į PASĄMONĘ

Recenzija Aido Baublio KLIPAMS

Save linksminu gydydamas gyvenimą

Kuris man duotas

Taip lengvai prabristi

(A. Baublys, Klipai)

Žodžių užkalbėtojas, vaidilų ir krivių ainis, Aidas Baublys, kaip ir visi poetai, prabyla metaforomis, palyginimais, vizijomis ir klipais. Poetas negali nurimti, pasitraukti į saugų miesčioniško gyvenimo užutekį („Nejau mano gyvenimas praeis be paslapties / Be nuotykių...“). Galiu patikinti, kad taip tikrai nebus, „pamils <...> dievai, aukų neprašydami / Išlaisvins nuo kraujo altoriaus / Ištiesins nugarą ir dvasią / Ir tavo mažus lūkesčius pavers dideliais <...>“. Gyvenimas skuba bėga bet kur į antiką, į viduramžius, į dabartį, ateitį. Poetas nepagrįstai kaltina save neveiklumu, pasitraukimu nuo scenos: „Vis dar sėdžiu / Nors turiu skubėti / Mindamas ištakas keistos pagonių tautos... / Kuri buvo vėjas ir rugiai <...>“. Už lango delsia XXI amžius, bet jau aktyvuoti galios taškai ir sugrįžta senos legendos („Aš jus visus išdubasinsiu / Sušuko Vytautas / Per Jogailos balių <...>; <...>Vytautas šaukė ir ant manęs / Negi tokie bus pasekėjai?<...>; <...> Nežinau, Vytautai, to paties manęs tėvas klausė <...>“.

Deja, gyvenimas bėga tikrovės ekranu it ilgas reklaminis klipas, trukdantis pasidžiaugti įdomiu filmu. Klipas montuoja pats save, jis prisuktas senas žadintuvas. Ir reikia laukti kada suskambės surūdijęs skambutis, kviesdamas pabusti. Bet pabundame plėšriais žvėrimis su lūkesčiais ir bausmės laukimu: „Rodos, panašiai aš ryte keliuos / Pasitikti pakeltuvių griausmo ir ramiai į sieną pažiūrėti / O jie buvo nusprendę apvogti banką / Kad kraujas greičiau tekėtų venomis <...>“. Bet A. Baublys neabejoja, kad pragaištingas klipas kartais sustoja. Dingsta vaizdai („Pakankamai ištylėjus / Jie išnyksta...“). Tarsi galima vėl žiūrėti jau pamirštą filmą. Gyvenimas – tarsi nutrūkusio epizodo tąsa, negalinti būti suprasta, nes pamiršta pradžia: „Blemba Jėzus – norėčiau / Sutikt jį kada / Pasakyčiau bent ačiū... ...Tikrą slemerį nuteisė dievas / ir dievas nuteisė vienintelį slemerį tada / Viskam pradžią davusį, kurio motiną / Vėliau keistai aprašė, kaip tame Klipe nr. 10...“. Poetą paguodžia Homero tėvas, „kuris buvo vėjas / O motinos jis neturėjo / Nors greičiausiai tik taip sako, / Mat gėdijasi rugių...“.

Bet ar galima paguosti poetą, jei nerimas ir kančia yra jo veiklos laukas. A. Baubliui nėra nei uždraustų temų, nei tabu. Jis šneka drąsiai, o tai padaryti sugeba ne visi. Poetas nepamiršta ir lemtingų tautų, įtakojusių lietuvių istoriją – lenkų ir žydų. Kartais jis prabyla Homero ar Donelaičio atrajotu hegzametru, žadindamas ne apsnūdusią antiką, bet iš komos traukdamas aisčių protėvius. Nesugražinamai pasitraukė ambicingas XX amžius „ir mūsų kelias / tolimas neprasidėjęs nesibaigia ir laukia mūsų nauja planeta / naujas mokymas nauja meilė drąsi kur ugnis kviečia šokti <...>“. A. Baublio klipai transliuojami iš nežinomo šaltinio tiesiai į mūsų pasąmonę. Ir nieko čia keisto, nes jis - šamanas, žodžių užkalbėtojas ir krivių ainis. „Mano tėvas buvo vėjas / Motina rugiai / Pažado netesėjęs / Pasijaučiau lengvai / Buitį su būtim štai / Pasakom pakerėjęs / Leidžiuos krantais link jūros / Kur sula gyvų ir mirusių / Sutekėjus ruošia ištaigingai / Vakarienę.“ - poetas kursto šventą ugnį ir ragina basomis kojomis bėgti karštomis metaforų žarijomis. Kas neišsigąs – tas ir padų nenudegs.

Pabaigai, trumpai nusakysiu, apibrėšiu pagrindinius A. Baublio KLIPŲ kontūrus:

1. Poezija nefiksuoja nei vaizdų (V), nei jausmų(J), nei jokių potyrių(P).
2. V, J ir P pasirodo ekrane ir dingsta.
3. V, J ir P ciklas niekada nesibaigia ir yra stabdomas tik poeto valios dėka.
4. Poezija panaši į sraunią kalnų upę, kuri, putodama ir šniokšdama iš snieguotų įkvėpimo viršukalnių, teka į žemas ir lėkštas miesčioniško gyvenimo lygumas.
5. Poezija panaši į gyvąjį vandenį, eliksyrą, gal būt, galintį pažadinti apsnūdusius žmones.
6. Poezija primena absurdo filmą.
7. Poezija yra spontaniška ir iracionali.
8. Sudėtinga, bet skaitoma lengvai.
9. Devinto kontūro nėra.