Degtukų dėžutė. Dar vienas keistuolio Tulgirdo nuotykis. Novelė

Kartą dulkėtoje palėpėje Tulgirdas surado tokią dėžutę ir, perskaitęs ant skutelių išlikusius žodžius, apstulbo. Pajutęs ypatingą, šių, iš pažiūros, beprasmių žodžių sąskambį, jis sugrįžo į kambarį ir išgėrė puodelį stiprios arbatos. Keistas nuotykis tyliai, ir be jokio skausmo, smegenyse aktyvavo snaudžiantį centrą. Ir tik dabar Tulgirdas suprato, kad arbatos skonis yra paslėptas ne žolės lapuose, o kažkur žymiai giliau.

- Matyt, kirvarpos, skirtingai nei aš, žino gyvenimo prasmę, todėl graužia knygas kiaurai...

Neradęs tinkamo atsakymo, Tulgirdas tiesiai į lubas mestelėjo atvirą degtukų dėžutę ir popieriaus skiautelės it alkanos žuvėdros išskrido pro langą. Tik dabar jis pasijuto padaręs didžiulę klaidą ir nesugrąžinamai praradęs brangų lobį. Atmintyje liko tik išminties (ar beprotybės!?) trupinėliai.

Kasdien, it mantrą, Tulgirdas kartojo kirvarpų surinktus žodžius ir gėrė arbatą.

- - -

Kaukolė, upė, tamsa... Langai, medžiai, debesys. Diena, kelias, akis... Vinis, degtinė, pieva... Akmuo, sniegas, batai... Tyla, svaja, miražas... Baldai, lentos, tvora... Lietus, miegas, dangus... Varpai, skeletas, visata... Scena , kaukė, ekranas... Vanduo, vėjas, šešėlis... Širdis, asfaltas, veidas...

- - -

Atslūgo liūdesys ir nerimas. Tulgirdas buvo laimingas.

- Nežinau atsakymų... ir proto bokštai jų nežino... Ir kuo gi aš skiriuosi nuo jų? – garsiai mąstė Tulgirdas. - Gal būt, tik tuo - kad aš kažką suradau, o jie vis dar ieško...

Vilnius, 2013 m.