Apie pasaulio pradžią

Žmonės tarytum pasidalinę į kelias grupeles – tie, kurie tiki ir laukia kažko netikėto, nežinomo (ir tikriausiai labai baisaus), tie, kurie tik šaiposi ir kuria vakarėlius kitai dienai, skirtus atšvęsti pasaulio nepabaigą, ir dar yra tie, kurie turbūt apie tai ir nelabai pagalvoja arba tyliai nubraukia visas mintis tikėdami, kad kaip ir visos kitos lauktos antgamtinės ar mūsų pačių sukurtos (kaip Y2K) negandos taip ir teliks kutenti filmų kūrėjų fantazijas.

Kuriems priklausau aš? Turbūt šokinėju karts nuo karto tarp visų trijų. Turbūt bandau klausti savęs, kodėl mums reikia kataklizmų nuojautos, - ar kad taptume atidesni, ramesni, nuoširdesni?

Nejau negana tobulo žinojimo, nubundant kasryt, kad tu esi šitos visatos dalis ir tai, ko nepadarysi šiandien, taip ir liks neįamžinta praėjusioj dienoj. O juk dienos yra nelyg deimantai – retos, nepakartojamos ir vienintelės, jas vejasi akimirkos, o mes tik užburiam save rutinos iliuzija ir bandom atspėti, ką galima būtų padaryti, kad savaitgalis ateitų greičiau.

Ir vis dėlto man pasaulio pabaiga reiškia naują šansą pasaulio pradžiai. Galbūt su daugiau įkvėpimo, daugiau spindesio akyse, ramybės bei vienumo jausmo, kai artimas tau nėra tik žodis, bet ir jausmas.