Viktorijos Daujotytės-Pakerienės kalba, pasakyta poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-osios gimimo metinių minėjime

Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl tiek daug dėmesio skyrė istorijai. Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus, taip pat ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad vardai, kultūros, vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų. Taip, Maironis yra vienas didžiųjų Lietuvos kultūros žmonių, viena iš pagrindinių šaknų. Nė vienas kūrėjas nepasiekia savo aukštumų netapdamas savosios tautos, savosios kalbos, kultūros argumentu. Didžiaisiais savo kūrėjais kultūra argumentuoja save, skleidžia savo prasmę ir savo būtinybę. Keičiasi tautų ir valstybių dariniai, santvarkos, o kultūra net tais atvejais, kai kenčia priespaudą ir prievartą, išlieka ta pati ir ta pati. Maironis yra vienas svarbiųjų mūsų kultūros grandžių. Maironis perrašo, perkuria istorinę Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pereina lietuvių ir lenkų unijos laiką, netgi išbando lenkų kalbą, kaip savo kūrybos kalbą. Maironis sublimuoja aušrą, ankstyvąjį lietuvių romantizmą, pakelia jį iki stipriųjų aistrų, išgyvenimų ir priartina prie to lygmens, kurį remdamasis ir istorine Lietuva, romantizmui turinčiam ir Vilniaus vardą, suteikia A. Mickevičius. Kaip Lietuvos kultūros argumentas, Maironis atlieka jungiamąjį vaidmenį – poezijoje sukuria patikimą tiltą tarp istorinės Lietuvos, tarp to, kas yra įprasta vadinti praeitimi ir tarp dabarties, kurią galime suvokti kaip šių dienų laiką. Maironis įeina į tą Lietuvai lemtingą laiką, kuris turėjo išvesti lietuvių tautą į moderniųjų tautų apsisprendimo, tautų lygiateisių įsitvirtinimo istorijoje epochą. Maironį teisėtai vadiname lietuvių tautinio atgimimo poetu ir nacionalinio išsivadavimo dainiumi. Maironis ragino tautiečius į kuriamąjį darbą. Maironis kėlė dvasią, formavo bendrąjį nusiteikimą, tikėjimą ateitimi, aušra, saulėtekiu. Maironis kūrė Lietuvos istoriją ir kaip poetinę istoriją, Lietuvos geografiją ir kaip poetinę geografiją, brėžė didžiųjų Lietuvos upių linijas – Nemuno, Nevėžio, Dubysos, Neries. Maironis įtvirtino žvilgsnį nuo aukštųjų kalnų. Maironiui, kaip ir A. Baranauskui, Lietuva yra aukšta, aukštumų, kalnų šalis, šalis, kuris duoda atramą žvilgsniui iš aukštai. Maironio kalnai – Gedimino, Birutės, Medvėgalio, .., Punios, Šatrijos. Didžiosios Maironio personifikacijos – Vilniaus, Trakų pilies, bet ir ypatingas sūniškas gimtųjų vietų matymas. Aukščio ir sūnaus, vaiko tarsi glostančio žvilgsnio jungimas: „Šatrija – tu, senute, meili, per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus, daug, oi, daug, apsakyti gali apie mūsų didžius pranokėjus.“ Iš „Šatrijos kalno“. Kultūros tapatybę labiausiai lemia kalba ir kraštovaizdis, kaip tai atrodytų netikėta. Pirminiai kultūros modeliai slypi kraštovaizdyje ir Maironiui buvo labai paprasta ir patikima pasakyti, kad gamta yra knyga, sujungti gamtą ir kultūrą. Maironio kraštovaizdis ne tik matomas paviršiuje, jis yra trimatis, kaip ir žmogaus pasaulis, kaip ir kultūra. Maironio poezijos aukštis – aukšti valdovai, aukšti kalnai, plotis – „įsisupus plačiai“, gylis, jau ir dvasios metafizinis gylis – „jo gilią mintį težino Dievas.“