Aš niekada neatlikau alkanų apeigų
Aš niekada neverkiau taip smarkiai
Aš niekada taip nemiriau
Dulkėtas kelias
Tranzuotojų dalia
Miegosim po dangum
Šalia
Debesų
Kalnų
Išeisim į niekur
Rasim
Myliu
Tave
Labiau
Nei
Save
skreč
mano nagai slenka tavo oda
o sarajeve nelyja
skreč
ir nemoku jokio žodžio bosniškai
tik skreč
vis kartoju tiems bosniams
o jie nesupranta
nežino ką man jis reiškia
kaip keista
juk jis toks paprastas
skreč skreč
skreč
Laiškas iš Kroatijos
Širdies monograma išsiuvinėta mėlstančioje jūroje,
Kraujo skonis, viena sekundė, ir
Monumentai virsta dulkėmis, kaip Senovės Romoje.
Tavęs ilgiuosi labiau net nei vienatvės.
Prisipažinsiu – seniai taip nuoširdžiai meldžiausi. Katarsis?
Iki ašarų. Kaip Lurdas – daug žvakučių oloje, viršūnėje – kryžius.
Dabar mėgaujuosi Makarskos ugnimis kalnų fone, dvasia virpa.
Kaip tu, mieliausia? Norėjau paklausti – kaip gyventum, jei vis kartotųsi ta pati diena?
Guru Guru ateina į pasaulį
Viena moteris man kartą pasakė: „Jei negali susitaikyti su gyvenimo popsu, tapk guru“.
Susimąsčiau – kodėl gi ne?
Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri.
Taip aš sau pačiam (o vėliau ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją, tapau Guru Guru.
Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu – pirmasis mokinys buvau aš. Kaip maisto ragautojas karaliaus dvare – kažkas juk turi išmėginti patiekalą, kad šis nenunuodytų Valdovo.
Ir staiga man pasivaideno eilėraštis. Na jau toks déjà vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodis įkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi pro sloguojančią nosį. Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Tiek tepamenu:
Įeik į naktį tyliai ir atsargiai,
Tu pėdom nesutraiškyki vorų,
Tada pasaulio žiburiai, nors vangiai,
Užkrės sapnų maru.
Ir supratau. Mane sapnuoja.
