Tautinių mažumų dainos – gyvybės muzika

Tautinės mažumos, 2001 m. duomenimis, Lietuvoje sudarė apie 575 000 žmonių. Žinoma, per aštuonerius metus padėtis kiek pakito, bet ne itin.

 

Išties nėra Europoje tokios valstybės, kuri nuo seno turėtų tiek tautinių turtų kaip Lietuva. Didžiojo kunigaikščio Vytauto dėka musulmonai totoriai čia kaip svečiai atkeliavo 1397 metais. Maždaug tuo metu atsikėlė ir karaimai. Ne vieną šimtą metų Lietuvoje gyvena ir žydai (litvakai). Čigonai (pats žodis savaime nėra įžeidžiantis – taip romus vadina, tarkime, vengrai – cigány; patys čigonai save vadina rromane dźene; kitos tautos juos vadina „žitanais, džipsiais“, t. y. egiptiečiais), kaip teigia mažumų teisių žinovas Yves’as Plasseraud, oficialiuose Lietuvos dokumentuose pirmą kartą paminėti 1501 metais.

 

Visos tautinės mažumos – lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, karaimai, totoriai, latviai, čigonai, armėnai ir dar apie 100 tautybių – turi savitą muziką.

 

Tačiau nors slapčia ar viešai žavimės čigonų (tai liudija Radži fenomenas), žydų, totorių, karaimų ir kitų tautinių mažumų muzika, Lietuvoje ja vis dar domisi... mažuma (melomanų). Tuo tarpu pasaulyje, pavargusiame nuo depresijos, „prozako kartos“, gotikinio roko, paaugliškos savižudiškos emo muzikos bei desperaciją ir agresiją keliančių įvairių muzikinių stilių, pamažu iškilo naujoji gyvybės muzikos banga. Kadangi ji postmodernistiškai sudėtinga, pamėginsime trumpai apžvelgti pagrindinius gyvybės muzikos komponentus.

 

Lūžio metai – 1977-ieji

 

Pankrokas pasauliui davė daug daugiau gerų dalykų nei dažnai manoma. Vadinamasis punk attitude, pankiškas anarchistinis požiūris į gyvenimą, susiformavęs apie 1977-uosius, kai Didžiosios Britanijos karalienę „The Sex Pistols“ viešai išvadino fašiste, turi ir kitą pusę. Pankroko vitališkumas sugėrė be galo daug stilių ir muzikinių tradicijų. Beje, įdomu, kad ir niūrioji muzika (gothic rock ir šios muzikos vediniai) kilo iš pankroko.

 

Taigi maždaug prieš tris dešimtmečius muzikinis pasaulis skilo į dvi dalis: šiuolaikinė roko muzika ėmė sukti skirtingais keliais. Peteris Gabrielis (g. 1950) 1989 m. įkūrė įrašų kompaniją „Real World Records“ ir pasauliui atskleidė daug įvairiatautės muzikos šedevrų. Jo dėka žinome armėniškojo klarneto duduk meistrą Djivaną Gasparyaną (g. 1928; jo pirmasias albumas, įrašytas, kai maestro buvo 70-ies, vadinasi „Nebūsiu liūdnas šiame pasaulyje“), khmerų (Kambodžos) muzikos propaguotojus „Dengue Fever“ (JAV, groja nuo 2001 m.), islamo mistikų sufijų sakralinės muzikos qawwali meistrą pakistanietį Nusratą Fatehą Ali Khaną (1948–1997) ir daugelį kitų. P. Gabrielis sujungė punk/post-punk energiją su įvairių pasaulio tautų muzika, sąlyginai pavadinta world music.

 

Tačiau palikime puikiąją world music kiek nuošalyje. Mus domina dviejų, atrodo, nesuderinamų stilių – (pank)roko ir įvairių tautų tradicinės muzikos – derinimas. Ar jis tikrai įmanomas?

 

Tarp čigonų, žydų ir... suomių

 

Atsakymas – vienintelis: žinoma! Visų stilių, gautų derinant roko ir čigoniškąją, žydiškąją bei kitų tautų muziką, nė neišvardysi. Terminu „neo-Balkan“ dažnai vadinama indie rock/gypsy punk muzika, kilusi iš Rytų Europos, kurioje pasitelkiami įvairiausi akustiniai instrumentai –­­ pianinas, būgneliai, variniai pučiamieji, gitaros, klarnetai, saksofonai ir kiti.

 

 

Emiras Kusturica ir jo kultinė grupė "Zabranjeno Pušenje" ("Rūkyti draudžiama") - itin populiarūs ir tėvynėje, ir užsienyje

 

Nors daugelis mūsų „neo-Balkan“ skambesį pajuto, žiūrėdami bosnio Emiro Kusturicos filmus bei klausydami jo ir jo kraštiečio iš Sarajevo Gorano Bregovičiaus muzikos (E. Kusturicos „The No Smoking Orchestra“, anksčiau - "Zabranjeno Pušenje", ir G. Bregovičiaus „Weddings and Funerals Orchestra“), iš tikrųjų „neo-Balkan“ muzikos spektras –­­­ labai platus. Tarp žymiausių „neo-Balkan“ stiliaus grojančių grupių –­ „Balkan Beat Box“, „Beirut“, „Kočani Orkestar“, „DeVotchKa“, „Gogol Bordello“, „Kultur Shock“, „A Hawk and a Hacksaw“, „Kalyi Jag“, „Parno Graszt“ ir daugybė kitų. Labiau į roką linkusias grupes įprasta vadinti „čigonais pankais“ – gypsy punk. Taip apibūdinti galima 1999 m. Niujorke įsikūrusį daugiatautį kolektyvą „Gogol Bordello“ (jis lankėsi Lietuvoje), derinantį „The Clash“ ir „The Pogues“ energiją su Rytų Europos instrumentuote. Iki šiol tiksliai neaišku, kas pirmasis pavartojo terminą „gypsy punk“, bet 2005 m. pasirodęs „Gogol Bordello“ albumas „Gypsy Punks: Underdog World Strike“ jį neabejotinai įtvirtino.

 

 

Alamaailman Vasarat

 

Neo-cabaret, folk punk, anarcho-punk, avangardiniam džiazui artima muzika, susijungusi su čigonų ir žydų muzikinėmis tradicijomis, duoda netikėčiausių rezultatų. Jau nebestebina energingieji suomiai „Apocalyptica“ bei jų tautiečių grupė „Loituma“, išgarsėjusi 1995 m. perdirbta karelų daina „Ievos polka“ (Ievan Polkka). Tačiau ar daugeliui teko girdėti grupę „Alamaailman Vasarat“ („Požeminio pasaulio kūjai“) iš Suo­mijos? Šis sekstetas nuo 1997 m. groja muziką, kurią apibūdinti sunku: rokas, metalas, avangardas, džiazas, klezmer. O save jie vadina „kebab-kosher-jazz-film-traffic-punk-music“ grupe. Jos 2003 m. kompozicija „Lentävä mato“ („Skraidantis kilimas“) galutinai paneigia mitą, neva suomiai –­ lėti, flegmatiški žmonės. Kiek pakalbėję apie čigonus ir suomius, stabtelkime ties klezmer, žyminčiu pasaulietišką žydų muziką. Klezmer (hebr. kley – instrumentas, zemer – daina) muzika atsirado XV a., o dainuojama čia jidiš kalba. Šis muzikinis stilius dar vadinamas Freilech. Tiesa, klezmer šaknys – Biblijoje: kai po Antrosios šventyklos sugriovimo 70 m. daugelis rabinų liepė nebenaudoti muzikos instrumentų, kai kurie muzikantai (klezmorim) tuštumą užpildė savo muzika. Pirmasis žinomas klezmer muzikantas – II a. gyvenęs Jakobijus ben Jakobijus.

 

Klezmer muzika susijusi su čigoniškąja: žydai muzikantai keliaudavo kartu su muzikuojančiais čigonais (rum. lăutari). Jie vieni iš kitų skolindavosi muzikinės ir lingvistinės kalbos fragmentus. Paminėtina, kad dabar klezmer muziką populiarina avangardinio džiazo genijus Johnas Zornas (g. 1953), žinomas kaip projektų „Masada“, „Naked City“, „Painkiller“, „Weird Little Boy“ lyderis, nenuilstantis eksperimentų meistras. Šiuolaikinis pankroko ir klezmer mišinys neretai įtraukia ir jamaikietišką ska elementą; dažnai dainuojama keliomis kalbomis (įprasta, kad tarp jų būna kuri nors slavų kalba, taip pat –­ jidiš, romų kalbos). Lietuvių muzikantas IJO (Audrius Vaitiekūnas) tokį energija trykštantį mišinį vadina tiesiog „žydišku ska“. 2002 m. susikūrė dabar „žydiško ska“ klasika tapusios klezmer punk arba klezmercore grupės „Streetlight Manifesto“ (JAV) ir „Kruzenshtern i Pa­ro­hod“ (Izraelis). Tai –­­ naujoji klezmer ir roko muzikos banga.

 

Lietuvoje turime "Baltic Balkan", "Banda Dzeta", Saulių Petreikį ir "Saulės Brolius", kurie puikiai reprezentuoja klezmer/gypsy/punk/world muziką. 

 

 

 

 

Saulius Petreikis - vienas unikaliausių Lietuvos muzikantų 

 

„Kad klausydamiesi mūsų muzikos žmonės taptų laimingi“

 

Viena žymiausių pasaulyje klezmer ir Balkanų muziką grojančių grupių – 1996 m. susikūrusi „Amsterdam Klezmer Band“ (AKB, www.amsterdamklezmerband.nl). Ši grupė pasauliui įrodė, kad klezmer muzika tinkama ne tik ramiai klausytis koncertų salėse, bet pagal ją galima ir smagiai pašėlti. AKB, išleidusi 13 albumų, apkeliavo kone visą pasaulį ir smagiu klezmer virusu užkrėtė ne vieną tūkstantį melomanų. Grupės muzikoje gausu motyvų iš Rusijos, Turkijos, Serbijos, Rumunijos, Makedonijos, taip pat – ir savos kūrybos. AKB groja septyni muzikantai: vokalistas iš Odesos Alecas Kopytas, iš Nyderlandų kilę Jasperas de Beeras (bosinė gitara, gitarinė bandža, vokalas), Jobas Chajesas (altinis saksofonas, vokalas), Gijsas Leveltas (trimitas), Janfie’s van Strienas (klarnetas, vokalas), Theo van Tolas (akordeonas) ir Joopas van der Lindenas (trombonas, perkusija). AKB diskografija: "Mokum" (2012), "Katla" (2011), „Zaraza“ (2008), „Remixed“ (2006), „Son“ (2005), „Man Bites Dog eats AKB“ (2004), „Katakofti“ (2003), „De Amsterdam Klezmer Band Met Bob Fosko“ (2003), „Limonchiki“ (2001), „Malaloka“ (2000), „De Amsterdam Klezmer Band“ (1999), „Leib in de Pijp“ (1997), „Mesjogge“ (1996).

 

 

Amsterdam Klezmer Band

 

Pakalbinau „Amsterdam Klezmer Band“ narį Joopą van der Lindeną.

 

 

Kas Jums yra klezmer muzika?

 

Klezmer visada buvo įvairių stilių mišinys. Tačiau panašiai ir džiazas, rokenrolas ar net J. S. Bachas! Todėl, manau, kad klezmer yra gyvas muzikos stilius, kurį mes kuriame pagal klezmer tradiciją, bet pridedame prieskonių iš to, ką girdime aplink, kaip darė ir kiti klezmer muzikantai. Taigi mums klezmer nėra nebemadingas stilius, kurį stengiamės tik atkartoti. Priešingai – stengiamės įsilieti į dabartį, todėl rašome savo pačių repertuarą. Mūsų dainose galite išgirsti visko, nes esame septyni skirtingi žmonės. Muzikoje – klezmer aidai, daug Balkanų muzikos, džiazo, roko ir kt.

 

Kiek suprantu, daugelis Jūsų – olandai, nors dažnai dainuojate rusiškai (pvz., vienoje dainoje yra frazė „rodilsia ja v rubaške...“).

 

Esame šeši olandai ir odesietis iš Ukrainos, kuris dainuoja, dainas rašo ir jas atlieka rusiškai, taip pat – jidiš kalba. Kitas mūsų dainininkas – Jobas – repuoja olandiškai, įterpdamas jidiš žodžių.

 

Jūsų muzika nepaprastai graži – joje susipina laimė ir vienatvė, šokis ir transas. Kas Jums yra muzika?

 

Ačiū, tai labai malonus komplimentas. Nėra lengva apibūdinti savo muziką aštuoniais žodžiais, jos filosofijai apibend­rinti prireikia viso gyvenimo. Tačiau pamėginsiu atsakyti. Manau, kad muzika, kurios klausaisi, leidžia tau įžvelgti, kokie yra ją sukūrę žmonės. Turiu galvoje, jei žmonės muziką kuria sąžiningai, jei jiems pavyksta joje atsikratyti savo ego, tada jauti jų džiaugsmą, liūdesį ar kitus jausmus.

 

Su kuria kultūrine, religine tradicija labiau susieta Jūsų muzika?

 

Be abejo, klezmer turi žydiškas šaknis. Kai kurie mūsų yra žydai, taigi toks ir ryšys. Tačiau manau, kad mūsų muzika yra labai olandiška. Olandija visada buvo ta vieta, kurioje bendraudavo įvairios kultūros, tai galima išgirsti ir mūsų muzikoje. Negaliu įsivaizduoti grupės, atliekančios tokią muziką, pavyzdžiui, iš Prancūzijos.

 

Tiesa, Olandijoje klezmer muzikos atlikėjų nėra daug, tik kelios grupės. Žinome įvairių klezmer grupių iš kitų šalių, bet nelabai su jomis bendraujame, nes daugelis tiesiog atkartoja senamadį klezmer. O mes to nedarome. Mano mėgstama klezmer (jei jie tikrai groja klezmer) grupė –­ ukrainiečiai „Konsonans Retro“ (daugiau informacijos apie šią grupę –­ www.konsonans.com, – M. P.).

 

Kuriuos savo albumus laikytumėte labiausiai pavykusiais? Spėju, kad albumas „Remixed“, kuriame Jūsų muzika susipina su dub, pritraukė daug šokių muzikos gerbėjų.

 

Labai mėgstu albumą „Zaraza“, taip pat „Son“ ir „Katakofti“, kuriame labai dera mūsų ir Turkijos čigonų muzika. „Remixed“ išties mus labai išgarsino, praplėtė auditoriją, ir tai mums buvo labai svarbu. 

 

Kas yra Jūsų gerbėjai?

 

Turime jų įvairių. Tai – šokių muzikos, alternatyvaus roko, world music gerbėjai, žydai ir kt. Mums patinka groti ir roko, ir džiazo festivaliuose, nes juose –­ skirtinga auditorija. Taip pat jaučiamės kaip namie teatre, kur susirenka vėlgi kitokie žmonės. Ir mums labai patinka groti vestuvėse!

 

Kokie Jūsų artimiausi planai?

 

Atrasti pasaulį su savo muzika. „Kad klausydamiesi mūsų muzikos žmonės taptų laimingi.“ Sukurti dar daug albumų, taip pat ir akustinių, remiksų, koncertuoti su kitais muzikantais.

 

Dank Je wel (ol. labai ačiū).

 

Buvo malonu.