Gypsy Zen stiliumi grojantis ARANOS: „Privalome palaikyti kiekvienas savo šalies muzikantus ir grupes“ (video)

Iš tiesų apie Aranos informacijos internete esama labai mažai, daugiausia – www.brainwashed.com/aranos, www.aranos.org). Aranos muzika – avangardo, folko, eksperimentų, Tomo Waitso kriokimo, intelektualių, pacifistinių tekstų mišinys, kurio ašis – nepakartojamas P. Vaštlo smuiko garsas.

Reikėtų pažymėti, kad Aranos – itin produktyvus muzikantas. Jo visą diskografiją vardyti kažin, ar verta, tačiau paminėsiu pastarųjų kelių metų albumus, iš kurių vieni įdomiausių – „Archarcha“ (2010), "In Snow On Ice Cabbage Dances" (2011) ir "Winter Solstice" (2011). "Archarcha" mitologine spirale besisukantis pavadinimas ir apipavidalintas taip, lyg jo tikslas būtų parodyti, jog mūsų pasaulis – viena didelė besisukanti spiralė. Dar įdomiau – albumas gyvai įrašytas 2010 metų balandį Prahoje, pastate su didžiuliais spiraliniais laiptais. Jame – keturi kūriniai, kurių stilius sunkiai su kuo nors palyginamas. "Winter Solstice" - nuostabus žiemiškas ambientas.

2010 metų pradžioje pasirodęs albumas „Crow Eye Hint“ – kiek kitoks, drone stilistikos. Kaip šių eilučių autoriui sakė pats Aranos: „Tai – vienas kūrinys, kuriame naudojamas pianino triukšmas ir rezonansas, spaudant pedalą. Pasiekusi viršūnę, nata kartojasi, tada pakyla pustoniu ir toliau vystosi. Iš permutacijos gelmių pradinė tema grįžta su papildomais elementais, kol natūraliai pati pasibaigia po 54 minučių ir kelių sekundžių.“

Neseniai kapoeiros seminarą Madride lankęs Aranos – žmogus, kuriam, atrodo, niekada nepritrūks naujų idėjų. Tai liudija ir tokie skirtingi albumai kaip „Surrounded by Hermits“ (2009), „Alone Vimalakirti Blinks“ (2008), „Samadhi“ (2008), „Koryak Mistress Stakes Golden Sky“ (2008), „Mother of Moons Bathing“ (2007), „Tax“ ir dar bent keliolika kitų.

Beje, pasak Aranos, jo vardas vengriškai (iš tikro jį davė čekų muzikos platintojas, nemokėjęs gerai vengriškai) turėtų būti rašomas Aranyos ir reiškia auksą arba žmogų, kuris parodo netikėtą kilnumą.

Esate vienas iš nedaugelio, kurie tiesiogiai susiję su postmuzikos ištakomis, metų metus dirbote kartu su daugybe žymiausių menininkų. Su kuriais Jums groti buvo įdomiausia, svarbiausia ir kodėl?

Taip, teisybė, buvau šalia tų ištakų. Grojau su įvairiais žmonėmis, kūrusiais įvairių stilių muziką – viskas vyko visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, labai susidraugavau su Clive’u Palmeriu (g. 1943) iš grupės „Incredible String Band“ (tai – psichodelinio folko pradininkai iš Škotijos, groję 1965–1974 m. ir padarę milžinišką įtaką britų kontrkultūrai, – M. P.) ir dirbau su juo įvairiuose projektuose, nes grodavau folko klubuose. Tik vėliau supratau, kokie svarbūs tie žmonės, su kuriais teko groti.

Kai mokiau jogos Tibeto centre Škotijoje, teko susitikti (ir mokyti) įvairių žmonių, kai kurie iš jų – žymūs, pavyzdžiui, Leonardas Cohenas (kanadiečių dainininkas ir rašytojas, – M. P.). Tačiau būti žymiu man nėra vertybė. Sutikau daug žymių muzikantų, menininkų, kuriuos mieliau vadinu „gerais“ ar „geresniais“, o ne žymiais.

Vienas pačių įdomiausių sutiktų menininkų buvo Stevenas Stapletonas (g. 1957, siurrealistinės muzikos kūrėjas, pasivadinęs „Nurse with Wound“, kuriantis šiuo pseudonimu jau daugiau kaip 30 metų, – M. P.). Su juo išleidome ne vieną albumą (pvz., 1997 m. „Acts of Senseless Beauty“, – M. P.), nemažai mūsų bendrų įrašų kol kas neišleista ir guli mano studijoje…

Kitas žmogus, kurį puikiai prisimenu, yra El Monte (Nickas Mottas) iš grupės „Volcano the Bear“ (tai 1995 m. susibūrusi britų eksperimentinės/improvizacinės muzikos grupė, – M. P.). Su juo išleidau albumą „Allied Cooking but not as You Know It!“ (2003). Man patiko dirbti su El Monte, ir pasiekėme gerų rezultatų. Beje, Nicką sutikau tik tada, kai atvyko į studiją su daugybe instrumentų. Pradėjome kartu įrašinėti spontaniškai – be jokios repeticijos. Liovėmės maždaug po pusvalandžio, tada jis pasakė: „Buvo gerai, dabar pagrokime lėčiau.“ Taigi vėl grojome, apsikeitę instrumentais, dar apie 20 minučių, taip gimė antrasis albumo kūrinys. Tada Nickas pasakė man, kaip jis gali išgauti garsą iš vandenin panardintų gongų. Turiu kelis didelius kiniškus gongus. Taigi pripildėme vonią vandens, įtaisėme vonios kambaryje gerą mikrofoną, taip gimė dar vienas kūrinys. Ir taip toliau… Tada viską perklausėme gerdami arbatą, padarėme šiokį tokį „mikšeravimą“, ir jau vakare viskas buvo beveik baigta. Kitą dieną Nicką ir jo merginą (dabar – žmoną) pavežiojau po įspūdingas Airijos vietas. Jie užsiminė, kad norėtų, jog aš šiame mūsų bendrame albume padainuočiau. Kol važinėjome, sukūriau dainą, kurią tąvakar įrašėme. Kitą dieną baigėme ir smagiai padirbėjome prie kompaktinės plokštelės apipavidalinimo. Turėjau padaręs nuotraukų mūsų įrašinėjimo sesijos metu, jas naktį išryškinau (name turiu tamsųjį kambarį), o Nickas visą laiką, net gerdamas arbatą, nuostabiai piešė.

Taigi ketvirtą dieną liko sudėti paskutinius štrichus. Nicko draugė Jayne parašė labai gerą eilėraštį. Kurti albumą mums buvo didelė šventė, ir pats albumas man patiko. Vienas apžvalgininkas parašė, kad jis buvo pernelyg greitai įrašytas, tačiau tai šlamštas, o ne nuomonė.

Beje, kai kurie mano įrašai su S. Stapletonu daromi labai greitai, pavyzdžiui, kūrinys „Generally Regarded as Safe“ (iš 2001 m. albumo „Santoor Lena Bicycle“, – M. P.) buvo įrašytas vieną popietę, nors iš tiesų jis – sudėtingas, pinklus.

Su El Monte dirbti taip pat buvo labai smagu, nes abu galime groti įvairiausiais instrumentais ir taip pagyvinti muziką. Manau, kad ilgai „šlifuojamas“ muzikos kūrinys nebūtinai yra geresnės kokybės. Rengiuosi išleisti naują albumą „Alone Vimalakirti Blinks“. Paskutinę jo dainą išgirdau sapne, atsikėliau trečią nakties, įrašiau ir vėl nuėjau miegoti. Vėliau bandžiau ją tobulinti, bet niekada ji nebebuvo tokia „teisinga“ kaip pirmoji, susapnuotoji versija.

Garsas – magija. Tai įrodėte savo kūryba. Tačiau kas bus, kai nebeliks garso? Ar baigsis ir muzika?

Garsas yra visada. Bent jau kol esame gyvi. Absoliučioje tyloje yra jūsų kūno garsas, širdies plakimas, kraujo kūneliai, dainuojantys jūsų ausyse, arba mano atveju – mintyse besisukantys dainų, melodijų, muzikos sluoksniai.

Nemanau, kad galime egzistuoti be garso, be muzikos. Tikiu, kad menas apskritai ir muzika konkrečiai – svarbiausia žmonijos dalis. Būtent tai palaiko žmonijos egzistenciją ir vadovauja jai, o gal ir visam pasauliui. (Ar pasaulis egzistuotų be žmonių? Žinoma, bet ar tada būtų muzika?) Ne politika, mokslas, karai ir kita, tik menas, o ypač muzika, yra abstrakčiausias ir subtiliausias mediumas. Tikiu, kad nėra svarbu, jei ją girdi nedaug žmonių, o gal išvis niekas negirdi. (Aranos albumų tiražai dažniausiai siekia vos 500 egzempliorių, bet jis vadinamas vienu įtakingiausių muzikantų ir muzikos filosofų, žinomas visame pasaulyje, – M. P.).

Kaip apibūdintumėte savo kuriamą muziką? Beje, ką manote apie santykį tarp senojo meno ir naujojo, kompiuterinio? Ar juos įmanoma suderinti?

Muziką, kurią groju, vadinu čigoniškuoju zenbudizmu (Gypsy Zen). Didžiausią įtaką man, kaip muzikantui, padarė čigoniška muzika. Daugelis net nesupranta, kas ji yra iš tikrųjų. O iš tikrųjų čigoniška muzika – tai didžiulis vidinis arsenalas, leidžiantis išreikšti save. Tai – ugnis. Tada ne groji, o pats esi muzika.

Praktikuoju zenbudizmą apie 40 metų, o gal dar daugiau, ir pamažu supratau, kad jis prasiskverbia į viską, ką darau, nors nesinaudoju juo kaip religine dogma judėjų ir krikščionių pavyzdžiu – jų mąstymo būdas nepriimtinas, nuo jo kenčia daug vakariečių. Stengiuosi elgtis kaip medžiotojas-rinkėjas: pasiimu tai, ko man reikia, ir ne daugiau, žinodamas, kad visada man visko pakaks.

Nesakau, kad čigoniškas požiūris į muziką vienintelis ar tobuliausias. Kartais stebinu pasakydamas, jog labai mėgstu, kai kas nors „paprastai“ groja smuiku. Žmonės apsimeta, kad labai vertina šį mano požiūrį, nes smuiku groju gana virtuoziškai, todėl neva negalėčiau mėgti, jei kas nors grotų primityviai. Groju visąlaik, kai tik galiu. Beje, pirmąsyk smuiką į rankas paėmiau būdamas 40-ties. Ir iš karto pavyko. Stengiuosi nežiūrėti į muziką ir meną kaip į piramidę, kurios viršuje – tobulybė, o apačioje – šiukšlynas. Tai nereiškia, jog manau, kad visi groja vienodai puikiai, bet kyla pavojus labai lengvai nuvertinti, apjuodinti kai kuriuos muzikantus.

Kompiuteris – tiesiog dar vienas instrumentas, būdas išreikšti save. Nemanau, kad jį galima naudoti kaip balsą ar tradicinį instrumentą (smuiką, trimitą ar fleitą), kai garsas kuriamas tiesiogiai, atspindint savastį. Kitas žingsnis naikinti tiesioginį ryšį tarp jūsų proto ir garso – tokie instrumentai kaip klavesinas, fortepijonas, vargonai, kur mechanika įsiterpia tarp proto ir garso. Taigi tada aukojate savo ekspresiją ir tiesioginį ryšį su garsu tam, kad galėtumėte groti daugeliu tonų iš karto, sukurdami polifoniją ir harmoniją. Tolesnis žingsnis – kompiuteris. Tada aukojate dar daugiau tiesioginės ekspresijos (pabrėžiu – tiesioginės, nesakau, kad kompiuteris negali būti ekspresyvus) ir galite sukurti platesnį triukšmų spektrą. Fortepijonu galite išgauti 88 triukšmus (na, čia viską kiek supaprastinu), o kompiuteriu – beveik begalybę.

Manau, kompiuteris – puikus dalykas, todėl nematau didžiulio skirtumo tarp „senojo meno“ ir „kompiuterinio meno“. Visi klasikiniai įrašai dabar redaguojami, tvarkomi kompiuteriu, nors jiems – šimtai metų. Bachas, Mozartas, Beethovenas nieko nežinojo apie šiuolaikines technologijas, jie rašė muziką, skirtą groti „gyvai“, todėl galima būtų sakyti, kad įrašinėti jų muziką – tai pažeisti šių kūrėjų intencijas. Tačiau tai jau būtų beprotiškas dogmatizmas, ar ne?

Daugelis muzikantų, taip pat ir aš, naudojasi ir kompiuteriu, ir „tradiciniais“ instrumentais, ir šie du pasauliai vienas kitą puikiai papildo. Taigi senasis menas ir kompiuterinis menas puikiai suderinami. Kartais juos net sunku atskirti. Dažnai mano albumų apžvalgininkai spėlioja, kaip išgautas vienas ar kitas garsas. Pavyzdžiui, kūrinys „Spitting Revivalist Dream of Everlasting Pain“ iš albumo „No Religion“: visi muzikologai manė, kad jame – subtiliai apdorotas kompiuterinis garsas, o iš tikrųjų ten – dainuojantis tibetietiškas dubuo ir jokio kompiuterio. Tai – mano požiūris į muziką.

Ką manote apie tūkstančius neofolko, industrial, ambient, tribal, electroacoustic, avangardo grupių, projektų? Ar tai tampa dar viena mada, ar yra tiesiog tendencija, rodanti, jog muzika tobulėja?

Manau, nuostabu, kad yra daug žmonių, kurie kuria muziką, nesvarbu, kokio žanro ji būtų. Ir nemanau, kad yra tiek daug naujų madų, kaip mums gali pasirodyti. Visada buvo daug avangardinės muzikos, tiesiog ji niekada nebuvo viešinama taip kaip mainstream menas. Štai pažvelkite į tokius XX a. septintojo dešimtmečio muzikantus kaip Rolandas Rahsaanas Kirkas (1936–1977) ar Sun Ra (1914–1993). Turime jų įrašus, filmus apie juos. Tačiau neturime futuristų, pvz., Lougi Russolo triukšmo orkestro, specialiai sukonstruotų instrumentų intonarumori, automobilių garso signalų, lėktuvų propelerių įrašų. Tada pažvelkite į XVI a. Prahos dailininkų kūrybą (kai valdė karalius Rudolfas) ir pamatysite jų paveiksluose tai, ką kūrė L. Russolo arba Salvadoras Dali. Taigi spėju, kad ir tada buvo avangardinės muzikos scena. Jei ją turėjo dailė, kodėl negalėjo turėti ir muzika? Ar yra tendencija, rodanti, jog muzika tobulėja? Kas yra geresnė, tobulesnė muzika? Iš tiesų sukuriame daug puikios muzikos. Taip pat, žinoma, ir daug beprasmio šlamšto (tik paklausykite popso…), bet manau, jog taip buvo visada. Dėl jūsų minėtų stilių – manyčiau, jog jie tėra tolesnis etapas to, kas buvo sukurta anksčiau. Būtent todėl paminėjau „Incredible String Band“. Daugelis neofolko ir elektroakustikos grupių ėmė šios grupės (arba kitų tos eros grupių) kūrinius ir juos savaip perdirbo. Net ambient ir tribal, kurie, atrodo, įmanomi kurti tik su šiuolaikine elektronika, iš tikrųjų tėra ankstesnės muzikos tąsa. Pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje buvo žmonių, grojusių būgnais, gongais, burdonais arba ištisas valandas giedojusių. Tačiau nė vienas jų neišleido jokio albumo. Tačiau tai nemažina jų originalumo! Labai domiuosi įvairia etnine muzika ir visada būnu priblokštas, kokie viso pasaulio žmonės yra kūrybingi. Visa nauja muzika tokia pat. Gaunu kompaktinių plokštelių iš viso pasaulio ir kai kurios jų – tiesiog pribloškiamai geros.

Papasakokite apie savo čekišką kilmę.

Gimiau miestelyje – Ūstyje prie Labės, kuris yra Bohemijos vakarinėje dalyje. Mano giminės šaknys – iš pietinės Bohemijos, tačiau laikui bėgant ji persikraustė į vakarinę.

Kai man buvo treji, persikėlėme į Karlovy Varus. Mama mokė mane dainuoti – daugiausia liaudies dainas ir klasikinę muziką. Iš tiesų tarp šių dviejų muzikos rūšių nėra didelio skirtumo, kaip mano daugelis. Visi turėtų mokytis savo krašto ar kitų kraštų liaudies dainų. Tai smagu. Nuo penkerių ar šešerių mane mokė skambinti pianinu. Mane visada supo muzika: dainuodavau bažnyčioje sekmadieniais, grodavau nedideliuose fortepijono koncertuose, dainuodavau teatruose, vėliau grojau džiazbenduose, tuo pat metu pats mokiausi groti gitara, būgnais ir kitais instrumentais. Tada atėjo roko laikai. Buvo sunku gauti plokštelių iš Vakarų, kai Čekoslovakiją valdė komunistai, bet žmonės vis tiek jų gaudavo. Eidavau pas draugus klausytis Ray’aus Charleso (1930–1994) ar Erico Dolphy’o (1928–1964). Ištisas naktis nemiegodavau, klausydamasis Vakarų radijo stočių, kurias draudė ir triukšmais slopino komunistai. Dieną per radiją klausydavausi vengrų, rumunų, bulgarų ir kitų tautų muzikos. Bohemijoje buvo labai mėgstamas džiazas. Dirbau su keliais disidentų teatrais, vaidinau, rašiau muziką. Net dabar ji galėtų pasirodyti avangardinė, nors nemanėme, kad laužome užtvaras. Aplink sklandė inovacijų dvasia, nemaža dalis dabartinės „eksperimentinės“ roko muzikos atrodo lyg devintas vanduo nuo kisieliaus, turint galvoje, kad kisielius buvo tai, ką mes ir daugybė kitų grupių darė prieš daugelį metų. Įtariu, panašiai buvo ir Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje buvo nemaža puikių grupių aštuntajame dešimtmetyje, bent jau taip sprendžiu pagal įrašus, kuriuos teko girdėti. Sakyčiau, jos buvo daug geresnės nei bet kas, ką sukūrė Vakaruose.

Kaip vertinate daugelio „eksperimentininkų“ polinkį į mistiką?

Daugelis vadinamųjų mistikų – šarlatanai, o jei ir turi tam tikrų „galių“, naudoja jas, kad pakenktų kitiems. Bohemijos, Moravijos, Slovakijos giriose iki šiol gyvena žiniuonių, kurie iš tiesų sugeba gydyti. Ir niekas nedaro sensacijos. Niekas jų nevadina magais, raganiais ar kokia kita nesąmone. Tiesiog jie turi ypatingų sugebėjimų, o jūs turite kitokių. Jūs galite parašyti knygą, o jie galbūt ne. Čekijoje ir Slovakijoje, jei tau skauda nugarą ir chirurgai nepadeda, eini pas žmogų, kuris skausmus išgydo per penkias minutes, o tada ramiai eina sau karvių melžt.

Vienąsyk netyčia buvau aptikęs, kad turiu tam tikrų „jėgų“, bet nesu linkęs jų demonstruoti. Ir taip jau žmonėms atrodau keistas.

Toliau rašau ir groju muziką, noriu daugiau groti „gyvai“, rengti ilgesnius koncertus. Sukurti grupę, kuri ne tik grotų, bet ir šoktų. Noriu priversti savo smuiką dainuoti taip, kad kiekviena nata talpintų ištisus pasaulius, visatas.

Kaip palygintumėte JAV ir Europos eksperimentinės muzikos mokyklas? Esate vienas svarbiausių eksperimentininkų Europoje.

Vienintelis privalumas, kalbant apie JAV (ir Jungtinę Karalystę), yra tas, kad jie turi gerai išsuktą reklamą ir pinigus. Tikrai ne kūrybingumą!

Palaikykite kiekvienas savo šalies muzikantus ir grupes. Jauskitės komfortabiliai savo tradicijoje. Taip jau išėjo, kad turėjau mokytis antros kultūros – angliškosios. Galiu sąžiningai pasakyti, kad Centrinė Europa yra kur kas kultūriškai turtingesnė. Manau, tą patį galima pasakyti apie Baltijos šalis. Netgi sovietų okupacija davė jums kažką unikalaus – sugebėjimą improvizuoti, kurti, išgyventi priespaudos metais.