Kviečiame į paminklinės lentos, skirtos Imanuelio Kanto 300 metų jubiliejui paminėti, atidengimą

Radikaliai Kviečiame į atminimo lentos, skirtos Imanuelio Kanto 300 metų jubiliejui paminėti, atidengimą. Paminklinė lenta bus atidengta šių metų sausio 15 d., 12 val., Pilaitėje, I. Kanto al. 12.
Mindaugo Peleckio bibliotekos knygos - Pilaitės gimnazijoje

Radikaliai
Radikaliai.lt sielos Mindaugo Peleckio (1975-2023) minėjimas ir jo bibliotekos atidarymas

Radikaliai Maloniai kviečiame Pilaitės gimnazijos moksleivius, Pilaitės gyventojus ir visus Mindaugo Peleckio bičiulius į gegužės 7 d. (antradienį) nuo 16 val. Pilaitės gimnazijoje pažymimą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos 120…
Radikaliai.lt spiritus movens Mindaugo Peleckio atminimui

Radikaliai Šiandien, balandžio 17 dieną, sukanka vieneri metai nuo Radikaliai.lt steigėjo, kūrėjo, spiritus movens - rašytojo, poeto, žurnalisto, mokslininko, hiperpoligloto MINDAUGO PELECKIO mirties... NVO "PILAITĖS BENDRUOMENĖ", prisimindama prieš metus į Amžinybę…
Trys novelės

Radikaliai
Prie Stičkalnio ąžuolų

Be problemų Poetės Zitos Lukošiūtės (1951-1992) atminimui
Ir dar kartą – „Mažoji studija“. Interviu prieš dvylika metų

Be problemų Kartais interviu nepasensta, nepraranda aktualumo netgi praėjus daugiau kaip dešimčiai metų. Vienas iš tokių - kun. Justo Jasėno interviu su Jūrate Grabyte, žurnaliste, katalikiškų periodinių leidinių, knygų redaktore, sudarytoja, vertėja,…
xxx

Be problemų
Pradžia

Be problemų
Seimas suteikė valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“

Be problemų LR Seimas gruodžio 12 dieną suteikė valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.

Kartais liūdna dėl savęs

Kartais mane mano pačios reakcijos pribloškia. Atrodo tiek, žmogus, mąstai, ir kur tau... Būna – žmogus tiesia į mane ranką. Automatiškai aš savąją tiesiu link rankinės – cigaretės? Pinigų? „Ne, tik norėjau pasveikinti ir ačiū pasakyti. Žinau jus, taip teisingai parašėte“.

Rūta Grigolytė
2012 m. Lapkričio 29 d., 21:47
Skaityta: 198 k.

Radiacija. Fukušima. Takanobu Hoshino nuotr.

Prasmegti skradžiai, sakote? Kaip maža to būtų. Staiga keliais šviesmečiais už tą žmogų sumažėjusi, kuo greičiau sprunku išsivemti.

Dvasiškai, nuo pačios savęs. Kur? Darbe – ne. Namuose – ne. Kavinėje – nebent bėdos norisi.

Bažnyčioje – ne man.

Vimteliu ant pusiau draugo: „Kas man yra?? Aš juk nelinkusi nieko smerkti, juo labiau – mano vienas svarbiausių stebėjimų objektų yra žmogaus įpročiai – sąmoningi ir nesąmoningi. Kaip galėjau taip susimauti?“.

Kiek dar to kelio liko, kiek dar SPĖSIU nueiti? Kaip apsikęsti su savimi tokiu nekokybišku?

Galėsi: eisi tiek, kiek duota, vemsi nuo savęs tiek, kiek lemta. Rankos kišenėse būtų buvę daug blogiau, –

įsisupęs į rudeninį paltą nueina pusiau draugas.

Pusiau?