Pasakos apie vieną mažą sostinę

Nr. 33 maršrutas

Nusilenkiu tavo akims,

Rūbams, rankoms, pirštams,

Apavui, dekolte, ausims,

Visiems pririštiems prie savo kelių

Tavo sėdynei ir trims piešiniams

Ant nugaros, kur tirštas rūkas

Iškyla persiku, saule, mirtim

Tavo pilvui, visa krikštyta

Nuodėminga viltim, mąstančia

Dejuojančia, krykštaujančia dienos godas

Tavo turtams, uždirbtiems pilnatim

Tavo sausai burnai - Dievo rykštei

Tavo tylai, duriančiai širdin

Tavo begaliniam pykčiui

Tavo balsui, kvepiančiam netašyta mintim

Ir tavo šykščiai sielai

Vis dar lydinčiai mane į Coffee Inn.

 

Čiau, varau namo su 33.

 

Itališki ūsiukai

Tereikia ištverti naktį

Iki svilinančios ryto palaimos

Kai joks atominis karas

Neprivers tavęs eiti greičiau

 

Ir gailestingas krikštatėvis

Tau suras darbą

Ir gailestingoji mergelė

Tave pamylės

 

Tiesiog išmiegok ant smėlio

Krauju pritvinkusios jūros

Ar marmuro uolų, ledinių,

Kur švenčia valpurgiją

Su nekaltais asiliukais

 

Ir, Dievas mato, tavim patikės

Ir tau užaugs itališki

                                Ūsiukai.

 

Jazzara

Zaraza tu ir nesuvokiami žodžiai.

Planetos virš ausų ir juodoji kalbanti skylė

Po šokoladinių žmonių lietum

Kur tu, Zaraza, praleidai žiemą ir šimtą pavasarių?

Sausuma ir antagonistinė jūra, purpurinė, kaip debesys

Svajonės, vynas, likimas; per lengvai išsisukai

Saldžialūpe ir išsilydęs oras ant paskutinio banketo duonos

Lydiminės žemdirbystės norage! Valkata ir karaliau!

Kiek dar lauksi manęs? Aš niekad neužmigsiu.

Nuodugniai nusiprausęs neliksi švarus kraujuotas gyvuly!

Nuo bedugnės krašto, nors myliu, aš neužmigsiu

Į tavo valdas parduot sielos

Lyg aidas, nuolankumo šydas, nuodėmės tvaikas

Nuogos pagirios ir galaktikos žvilgsnis – sustingstam –

Ir nieko nebėra

Ir nieko nebėra

Kadaise buvo kelias atgal, auksinės tapkutės, visa kita...

 

~ ~ ~

 

Ir tada gimei tu, Jazzara, iš taurių, peleninių

Ir vilties, ir spindėjai per milijardą šviesmečių

Ir vienijai, jaukinai, vis gimdama iš naujo

Nemirtingoji deive, nuo medaus neišlaižyto podėlio.

Tau ne gėda pasiduot

Tau ne gėda nusilenkt

Tu, anapus nieko, už sienos paskutinis padaras

Tu, anapus garso, už vaizdų išlikusi prasmė

Tu esi aš, hermeneutinė nesąmonė, tačiau tu ne kitas

Ir ne tai ir ne ono ir ne it (id) ir ne tebūnie... 

Tu esi ,,Lai...“... O taip.

Lai teka

      Lai bėga

         Lai miršta

            Lai gyvena

                Lai užmiega

                   Lai širsta

                      Lai seka

                         Lai nueina

                             Lai tirpsta

                                 Lai laka

                                     Lai šoka

                                         Lai stovi

                                             Lai skrenda

                                                 Tu duodi, o jie krenta

                                                   Nuo keistų savo automatizmų

                                                         O po to lenda atgailos

                                                             Kai košmarai užspaudžia

                                                                   Širdį.

                                                                      Ak.

 

Tu esi laisvė. Dabar tave myliu, dabar esu, dabar esi.

Jazzara – iš šimto pavasarių ir pienių vyno

Paskutinis nuoširdus pasakotojas.

 

Sesės, kavinė, Vilnius

Aš ką tik gimęs.

Man likimą parinko.

Sesės, kavinė, Vilnius

                                             

Ir nėra nieko geresnio

Nei laukt likimo, geriant kavą,

Būnant egzistencialistu.

 

Trys žingsniai į sniegą ir tamsą –

Kova baigės, laikas atiduot auką

Dievams, bet skubos nėra.

 

Pažiūrėk – žemės ir dangaus sesės

Rikiuoja stabus naujai dienai,

Verda viltį kariams,

Kurių jėga yra nekovoti.

 

Ir sunkios sienos leidžias

Slėpdamos mėlynę

Ir kažkas tempia atgal į griovį

 

Bet ką tau ji nupynė;

Paskutinį kartą stojusi prieš srovę?

 

Juk tėvelis jai neleido žiūrėt į akis.

Tik – ak! Tai šalikas, kurį buvai palikęs.

 

Vilniaus princesė

Neasfaltuotais gyvenimo keliais

Kojos, pilvas, krūtys, akys

Miegantys išalkę bei apakę

Uosto tavo veidą

Karūnuotas šuva

Tave išgelbėt reikėtų

Vakarykštis balsas įsakytų

Tavęs nėra

Ir nebus

Ant antenos mėtau vardus

Niekam neberūpi

Kaip tu vaikštai

Stiklas išdžiūvo

Lūpos susiraukė

Aukso miestas liko galvoje

Vielabraukiai, birbynės, autobusai

Elektrošokas, landynės, kirviai

Prabusk! Tave vadino Vilniaus princese

Neveltui.

Vien akys ko vertos!

Krištolo žingsnis per bedugnę

Ir atgal

Tavęs aušra nelaukė

Kol ketvirčiavo požemy.

Plaukai, pėdos, nugara, akys

Kaulėti delnai glosto

Ir nepaleidžia kapų tyla

Ant žando dėmė

Kraujuoti žabtai matos

Ir tik vėjy beliko

Atsiprašymas

Kad gimei...

 

Vilniaus princesė – iš purvo, debesų ir manęs

Vilniaus princesė – ir dar ir dar ir dar ir dar

                                  Ji vis prašo: nerėk ant to

                                  Kas rodo tavo veidą

                                   Ir laiškų portretai kolonos

                                   Apsiverkę

Vilniaus princesė – Nuo stipraus gūsio paseno

                                  Palaidot ją pūgoje

                                  Kai stogas nuskris –

                                  Ji dar gyva

 

Ant beribių tinko pleištų

Išbyrėjusių stoglangių

Bei nustebusių akių, nuo kurių

Ką tik nutekėjo tušas

Ji gyva paskutinėj pasakoj prieš CS-ą

Kai vilkas buvo vilkas ir baisus,

O vaikai dar norėjo išgelbėt

Vilniaus Princesę

 

Vilnius

Tai Vilnius

Kai viskas miršta

Ir nelieka spalvų

Atėmęs paskutinį lašą, šaukia

Vakarykščiai nusivylimai

Pagirios, vienatvė

Sveiki atvykę į imperijos sostinę

Miega išklotas marmuras

Snaudžia bedantis kampas

Rėkia ant tavęs dangus –

Kodėl tu čia?

Tai Vilnius

Tai pasaulis

Tai skylė

Tai meilė

Tai savižudybė

Tai prarastas kelias

Į pūkuotą nesąmonę...

Už kadro nieko nėra

Išsilydžiusi egzistencija

Vonioj, kai stebi Vilnių

Tu – plytelė, ant tavo veido

Mesijo kojos

Tu upelis, išpiltas aukso

Vėmalais, kurio laukia

Karaliaus likimas

Vilnius heroinas

Vilnius herojus

Kvailam filme

Vilnius nelaukia

Sentimentų šiukšliadėžėj

Vilnius staugia

Išlietas, Vilnius plaukia

Vilnius maukia tave

Tu nieko neturi

Tu niekas

Miestas tamsoje

Kai talismanai be garantinio

Užgęsta saujoj

Tu tuščias žaizdras

Iš molio, kraujo bei pagirių...

Tu Vilnius

Tapai nebyliu.

 

Vilnius 2

Lempa mirksinti žalia šviesa

Vakar pasibaigia viskas

Trumpai nugyventa intensyviai

Mirta, įbetonuota tuštumoj

Tarp perdėtų jausmų bei cinizmo

Likimai sustoję nuo varpų gaudesio

Geriau nieko nežinoti, kad neteistum

Velniop!

Kebabai, studentai, kaimiečiai

Akli šunys uostantys klijus

Ant pasaulio briaunos

Mergos ištuštėjusiam kambary,

Kur vaidenosi per Kalėdas

Ir neliko nei ,,aš“ nei ,,tu“

Palik save savo vanagams

Sau savyje suėst ir išvemt

Ant tobulos nakties nusikaltimų

Atsistojus eilė ryte pas budelį

Advokatai, dantistai, daktarai

Bomžai, statybininkai, konduktoriai

Žmonės be ateities

Su išgalvota praeitim

Nugaravus į netikrą amžinybę

Nieko nelaikant dovanų

Ar atsiminimui

Kondensuota ašara kažkokiam

Nežinomam fronte

Pakeliui stumdant lavonus

Bei mintis nuo lavonų

Tu berods buvai ten

Kai kažkas laukė

Ruošėsi gimdyt

Ar pasiklojo mirties guolį

Betono vaike

Tu prarijai Vilnių

 

Sausai, ištirpus, lauki, mėgstu

Tave, kai neramu, o žaibai tik

Prieskoniai gyvenime

Betonas ant molio, sutrinta, šlapiai

Išmiegojus, šalty augino, mėgstu

Tave, kai nelieka už ko užsikabint

Tu vien atomas, nuprausta

Spinduliais, tavęs visada

Ne laiku prireikia

Išderintai

Einant gyvenimu – kas tu?

Ir kas aš? Saldžiai, sausai

Magijai atspari, vėjui ne

Palanki nusidėjėliams

Trumpas ,,ne“ ir begalinis taip

Vien lašai užstrigę dešimtyje

Tūkstančių metrų...

Sausai, dykuma, stovi apšalus

Kam gali reikėti laukimo

Plagijuotoj visatoj

Saulės centre neradus šilumos

Kam naudingas gyvenimas

Be prasto likimo

Kuris parodo – kas tu?

Ir vėl laukti, kad laukti

Kol mirsi neišlaukęs

Prastai surikiuoto atsakymo

Ką? Kodėl?

Tu miela, vis tiktai

Prastai organizuota

Dar bus laiko sustiklėt

Lengvai išlaukus

Prasmingai nusisukus

Suvaidint dar vieną

Situaciją sausai

Kaip atstatomas Vilnius