Snaigės. Eilėraštis

liūdna

kai

žiemą

lyja

lietus

KOMENTARAS:

Slysta sienos. Temsta lubos. Betonas skverbiasi į smegenis. Todėl poetui neprailgsta stebėti snaiges, žalią pušų ramybę. Jis žiūri į baltus, paslaptingus tolius ir neabejoja, kad gyvenimas – tik amžinybės repeticija.

Kartus laimės artumas. Snaigės – tai baltos mintys, sunkus metalas, rami spalva. Į poeto širdį brenda apsnigta saulė.

Virš debesų švilpia traukinių ratai. Linksta apsnigtas mėnulis. Akys nemato ribų - tik baltą amžinybės tinklą.

Ant balto asfalto tirpsta žygio batai ir aukšti stogai. Aukštai nėra jokios krypties. Dangaus erdvė – tai švari kūryba.

Sunki nakties valandų pilnatvė. Juoda romantikos pašvaistė. Stiklinė kaukolės tamsa. Poetas brenda į kitą pusę, nepažinęs dangaus. Jis nesukūrė naujo pasaulio, bet aklą tikėjimą pakeitė ilga kelione į paslaptį.

Vilnius, 2012 m.