Miražas

MIRAŽAS

eilėraštis

linksmai skamba šlifuoti akordai

garsų poslinkiai

dermės

reikia paveikslų riešutmedžio baldų slidaus vitražo

išgaubtos taurės gėlių strypų

ašarų šukių

artėja debesų kopėčios orkestro duobė

nėra kur slėptis

į veidą smogia parketo zigzagas

geležinei muzikai trūksta žolės

už lango ilgas kranas

dangoraižio rėmai

pasienyje jau išskleisti neštuvai

nejuda elektros lemputės

užnuodyti namai

artėja baldų sutemos balta sienų tyla

svyra tuščia stiklinė

pamušta akis

sunku pažvelgti į save ir nieko neišmokti

prie surūdijusios sienos sniego krūva

sudužęs butelis alaus

krenta nuodingi batai

nulūžti tenka basam

amžina sekluma

- - - - - - -

KOMENTARAS:

Galima būtų banalius trieilius tęsti iki begalybės, bet kadangi ribų nėra, verta sustoti... Niekur nenueisi. Nieko nepasieksi. Nepagelbės nei tradiciniai posmai, nei rūstus avangardas. Gal poezija neteko galios? Gal išbluko, išsikvėpė, devalvavo... Bibliotekose ir knygynuose beviltiškai dūlėja tonos neskaitomų poezijos knygelių ir laukia palaimingos reinkarnacijos valandos. Eilėraščiai trokšta virsti kartono dėžėmis, reklaminiais prospektais, skrajutėmis, o gal visagaliais banknotais, čekiais, vekseliais, akcijomis. Iš laimės svaigsta galva! Instinktams nereikia lyrikos! Artėja virtualus amžius, laisvas nuo snobiškų praeities šešėlių. Lyriniam herojui tarsi atsiveria beribės galimybės, kurias kilniaširdiškai dovanoja miražas. Bet iliuzija negali numalšinti sielos troškulio. Iš pasąmonės gelmių plaukia nerimas ir kančia. Tada it feniksas iš pelenų atgimsta poezija ir nauja kūrybos šviesa.

Vilnius, 2012 m.